Bibliotekos jaunystė
Lietuvos Respublikos savivaldybių įstatyme (1919 m. spalio 10 d.) nurodyta, kad „…valsčiaus savivaldybės įstaigoms priklauso … knygynų steigimas ir užlaikymas“1. 1921 m. rugsėjo mėn. 1 d. Valstybinio centrinio knygyno filialas pradėjo veikti ir Marijampolėje.
Pradžia buvo sunki – biblioteka neturėjo patalpų, jaunos valstybės skiriamų lėšų neužteko net leidinių naujienoms įsigyti, nekalbant apie įvairių mokslo šakų literatūrą, skaitytojų poreikiai buvo didesni už bibliotekos galimybes.
1923 m. balandžio mėn. 13 d. Švietimo ministerijos Bendrųjų reikalų skyriui adresuotame rašte apie Marijampolės centrinio knygyno filialą rašoma (kalba netaisyta): „Jis užima vieną kambarėlį apskrities savivaldybės bute; kambarėlis žema tvorele perskirtas į 2 skyrius; viename randasi sena suirusi spinta, kurioje patalpintos knygos; kitos knygos guli ant grindų; vienas mažytis stalelis, viena taburetė – tai ir visi baldai… Knygyne viso randasi suregistruotų ir sukataloguotų 1162 knygos; iš jų 250 su aptaisais, likusios 912 be aptaisų. Nesuregistruota dar 300 knygų <…> Knygos išduodamos tik į namus skaityti. Ėmėjai daugiausia moksleiviai ir keletas kareivių. Skaitytojų labai mažai.“
Informacija apie prieškario bibliotekos darbą fragmentiška ir kartais prieštaringa, daug duomenų neišliko ar dingo karo metu, tačiau jau 1938 m. periodinėje spaudoje rašoma, kad: „ <…> Marijampolės valstybinė Viešoji biblioteka ir prie jos esanti skaitykla paskutiniu laiku turi gana daug skaitytojų, kurių į dieną apsilanko 50–60. Todėl Švietimo Ministerija rūpinasi nuolatiniu skaityklos plėtimu, išrašydama didelį skaičių laikraščių ir žurnalų. Viso šiuo metu skaityklą lanko apie 70 laikraščių ir žurnalų“2. 1938 m. bibliotekos paslaugomis naudojosi 240 Marijampolės gyventojų, jiems išduota daugiau kaip 4600 knygų. Biblioteka metų pradžioje turėjo 7387 tomus knygų, dešimtadalį fondo sudarė knygos užsienio kalbomis – rusų, žydų, hebrajų, lenkų, esperanto ir kitomis. Didžiausią skaitytojų dalį sudarė moksleiviai (194), mokytojai (13), valstybės ir savivaldybės tarnautojai (13), keli ūkininkai, darbininkai, prekybininkai ir laisvųjų profesijų atstovai. Daugiausiai buvo skaitoma grožinė literatūra.
Valstybinio centrinio knygyno Marijampolės skyrių lygiomis dalimis išlaikė miesto ir apskrities savivaldybės. Naudojimasis biblioteka buvo mokamas – 1940 m. kiekvienas bibliotekos skaitytojas turėjo mokėti 1 Lt mėnesinį abonementinį mokestį.
Prieškariu Marijampolėje veikė 10 bibliotekų, iš kurių didžiausia ir turtingiausia – Marijonų vienuolyno biblioteka. Antroji pagal dydį – valstybės centrinio knygyno Marijampolės skyrius. Priėmus bibliotekų įstatymą (1936 m.), pradėtas viešojo naudojimo bibliotekų valsčių centruose steigimas, kurias išlaikė vietos savivaldybės: 1937 m. biblioteka pradėjo veikti Kalvarijoje, 1939 m. – Liudvinave. Pradėjo formuotis viešųjų bibliotekų tinklas Marijampolės apskrityje.
Karo gniaužtuose
1940 m. Lietuvos Respublikai praradus nepriklausomybę, sovietų valdžiai bibliotekos tapo komunistinės ideologijos šaukliais. Kultūrinė ir švietėjiška viešosios bibliotekos funkcijos tampa antraplanėmis, o bibliotekos dokumentų fondai, darbo formos ir turinys, personalo politika formuojami laikantis komunistų partijos suvažiavimuose ir plenumuose suformuotų tezių. Karo metai bibliotekai buvo sunkūs ir sudėtingi, 1941 m. birželio 21 d. ji buvo subombarduota ir sudegė, vėl atkurta tik 1942 m. balandžio mėn. 1942 m. bibliotekos fonduose buvo 2867 knygos, o po karo beliko tik 795 knygos. 1943 m. bibliotekoje buvo užregistruota 668 skaitytojai, iš jų – 546 vyrai, jiems išduota 429 leidiniai. Vokiečių kariuomenei traukiantis, biblioteka buvo uždaryta.
Pokario metais biblioteka atvėrė duris Marijampolės centre, Gedimino g. 7 name, II aukšte. 1945 m. bibliotekoje skaitė 217 skaitytojų, jiems buvo išduota daugiau kaip 8000 leidinių. Bibliotekos fonduose tuo metu buvo daugiau kaip 3000 leidinių. Į biblioteką pateko beglobės kitų Marijampolės bibliotekų ir privačių asmenų knygos (A. Bulotos ir kitų), tačiau pradedami gauti ir nauji leidiniai, prenumeruojami žurnalai ir laikraščiai („Pionierius“, „Komjaunimo tiesa“, „Naujasis kelias“, „Literatūra ir menas“, „Komunistas“ ir pan.). Bibliotekoje dirbo 3 darbuotojai, biblioteka turėjo saugyklą, 1946 m. įrengta skaitykla, pradėta naudotis tarpbibliotekiniu abonementu.
Deja, biblioteka vis labiau tapo ideologine įstaiga, o: „tarybinis bibliotekininkas – atsakingas socialistinės statybos dalyvis“3. Komunistų partijos suvažiavimų, TSKP CK plenumų ir nutarimų nurodytos darbo kryptys, GLAVLIT–o cenzorių (Vyriausioji literatūros ir leidybos reikalų valdyba) raštai ir draudimai formavo Lietuvos viešųjų bibliotekų fondų komplektavimo ir naudojimo tvarką bei visą bibliotekų darbą.
Šeštajame dešimtmetyje iškeliamas uždavinys – pasiekti, kad per 2–3 metus kiekvienam šalies piliečiui būtų prieinamos bibliotekos. 1953 m. Marijampolės (tuometinio Kapsuko) rajone veikė 18 kilnojamųjų ir 12 apylinkių bibliotekų. Vėlesniais metais bibliotekos struktūra reformuojama, sparčiai steigiamas masinių bibliotekų tinklas: uždaromi klubai – skaityklos, kilnojamosios bibliotekėlės iki šiol buvusios kiekviename Marijampolės kolūkyje ir vietoje jų steigiamos masinės kaimo bibliotekos.
Per šį laikotarpį išsiplečia Marijampolės rajono valdos – prijungiami Kalvarijos ir Kazlų Rūdos rajonai. Marijampolės biblioteka tampa rajonine ir pradeda teikti metodinę pagalbą – konsultacijas ir mokymus kaimo masinėms bibliotekoms, organizuoti socialistinį lenktyniavimą.
Bibliotekos vadovai
1921–1923 Izabelė Natkevičaitė
1923–1942 Marija Žičkauskaitė-Dailydienė
1923–1942 Marija Žičkauskaitė-Dailydienė
1942–1944 Izabelė Dumčiūtė
1944– J. Kudrevcevas (Bibliotekai vadovavo kelis mėnesius)
1944–1946 Izabelė Dumčiūtė
1947–1952 Elvyra Naudžiūtė-Sabaliausdkienė
Bibliotekos būstinės (adresai)
1921–1923 Vytauto g. 41 (šiuo metu Vytauto g. 25)
1923–1941 Bažnyčios g. (tikslesnio adreso nustatyti nepavyko)
1942–1944 Bažnyčios g. 5
1945–1946 Gedimino g. 7
1947–1948 Vytauto g. 29 (Černiachovskio g.)
1948–1959 Vytauto g. 33 (Černiachovskio g. 33). Šiame pastate Vaikų literatūros skyrius veikė iki 1983 m.
