Justino Naviko romane „Išeiti į horizontą“ susilieja istoriškai tikslūs faktai, giminės bei gyvenime sutiktų žmonių prisiminimai ir laisvas autoriaus fantazijos žaismas. Parašytas pirmuoju asmeniu, pasakojimas yra vyro, išgyvenusio į vientisą laiko parametrą ir žmogiškų galimybių ribas nesutalpinamą gyvenimą. Skaitant vis naujus skyrius, tampa vis aiškiau, kad istoriniai faktai čia tik fonas vienišo vilko (kaip ne kartą pats save vadina) išgyvenimams. Kartais likimo, kartais savo valia blaškomas vyras ieško savo sielos namų. Jis, naivus lietuviško kaimo berniokas, net aiškiai nesuvokdamas situacijos, išeina į mišką. Kovos mažai, tremties daug, begaliniai etapai, kankinimai, Sibiro taiga, gyvenimas tik apibrėžtoje Krasnojarsko teritorijoje. Pabuvojęs vierchu ir gavęs Litovco pravardę, ne kartą savo fizine ir dvasine jėga įrodė, ko vertas lietuvis. Ieškodamas darbo, įsivelia į tarptautines šnipinėjimo peripetijas, pauosto Maskvos mafijos, net Lietuvoje persekiojamas už savo veiksmais beveik netyčia, bet reikšmingai pakenkęs branduolinių tyrimų šnipinėjimui. Sujaukęs ramų Sibiro atsiskyrėlių gyvenimą, mylėtas ir išduotas moterų, nors kartais jau atrodo, kad meilė sulaikys, jis vis veržiasi kitur. Siužetas dažnai rutuliojamas labai kinematografiškai. Pasakotojas išsiugdo antžmogišką jėgą iškęsti sunkumus, prisitaikyti prie naujų situacijų. Bet tai, ko jam trūksta, vėl šmėsčioja tolimose vizijose. Daug kartų kūręs naujus namus, bet taip ir neradęs ramybės, jis ir vėl nori išeiti į horizontą.
„Augau gūdžiame kaimo vienkiemyje be elektros, be vandentiekio ir beveik be kaimynų. Kai man buvo 8 metai, jau ariau sunkią Suvalkijos žemę, mėžiau karvides, o pirmas knygas perskaičiau prie žibalinės lempos. Skaitant apie neįtikėtinus įvykius ir vaizdus, mano pasaulis iki horizonto atrodė skurdus, liūdnas ir purvinas. Svajojau apie didelį šviesų kambarį, kurio lentynose būtų sudėliotos vien knygos. Ketvirtoje Gelčių pradinės mokyklos klasėje buvau jau įveikęs bene visą kaimo biblioteką ir viename iš rašinėlių „Kuo būsiu užaugęs“ parašiau – rašytoju. Deja, gyvenimo vingiai mane padarė ekonomistu, skaitytoju ir keliautoju. Ir tik dabar, praėjus pusei amžiaus nuo to rašinėlio dienos, prisiminiau vaikystės svajonę ir parašiau šį kūrinį. Rašiau sau, bet viliuosi, kad ir jūs, mieli žmonės, perskaitysite mano knygą – pasakojimą apie žmogų, savo gyvenime sutalpinusį neįtikėtinai daug įvykių ir nuotykių.“
Justinas Navikas
Šaltinis: www.patogupirkti.lt
