Šiuo sunkiu ir neeiliniu laikotarpiu, kiekvienas mūsų pratinamės prie naujų prasmių, naujų taisyklių, pomėgių ir netgi pasikeitusios rutinos. Visi suprantame, jog svarbiausia šiuo metu riboti susitikimus, fizinius kontaktus, likti namuose, likti vieniems… Kas tai yra vienuma? Kiek ji slegia? Kiek ji reikalinga kiekvienam iš mūsų? Kiek ji gali praversti? Savo mintimis dalinasi bibliotekos Lankytojų aptarnavimo centro vyresnioji bibliotekininkė Raimonda.
„Eilinis suaugęs žmogus maždaug trečdalį laiko, praleidžia vienas.“ – Mihaly Csikszentmihalyi „Srautas“. O kaip savąjį laiką praleidžiate jūs? Rašote žinutes ? Susirašinėjate? Perkate internetu? Atliekate įvairius buities darbus… Užsiėmimų sąrašas gali būti begalinis. O štai laikas – ne! Laikas, kurį praleidžiate vieni – tai kvietimas, proga daryti tai, ko trokštame. Galite skaityti, programuoti, tapyti, medituoti, mokytis kalbų ar eiti pasivaikščioti. Vienuma ir (ne)galimybė susitikti, bendrauti tai nėra praradimas, daugeliu atvejų tai atradimas savęs: savo minčių, pomėgių, norų… Nuo amžių žmonės užsisklęsdavo vienumoje: ieškodami dvasingumo, kūrybiškumo, norėdami pamąstyti, atsigauti ir rasti prasmę. Budistai ir krikščionys užsidarydavo vienuolynuose. Aš taip pat labai dažnai būnu viena, dažniausiai savaitgaliais, po visų dienos planų, darbų, tačiau taip atsigaunu ir pasikraunu teigiamos energijos bei naujų minčių ateinančiai naujai darbo, idėjų kupinai savaitei.
Bendravimas su žmonėmis yra neatsiejama ne tik mano darbo, bet ir mano gyvenimo dalis. Tai man teikia džiaugsmą ir pasitikėjimą, kuria bendrystės jausmą. O štai būdama viena aš galiu sulėtinti tempą ir nusiimti viešumoje „dėvimą kaukę“, tapti savimi, mažiau kalbia, mažiau atidžia. Savo gyvenime esu skaičiusi nemažai knygų, kuriose apie vienumos poreikį kalbėjo mąstytojai, menininkai, filosofai. Į vienatvės temą gilinosi gausybė rašytojų, išskirčiau W. Shakaespeare, Clark. E. Moustak, E. Dickinson, E. Wharton, V. Hugo, A. Huxley. Esu skaičiusi, kad net grynas ekstravertas Billas Clintonas yra sakęs, jog būdamas prezidentas pora valandų per dieną skirdavo sau, kad galėtų pagalvoti, pamąstyti, suplanuoti ar tiesiog nieko neveikti. „Dažnai, – teigė jis, – mažiau miegodavau, kad tik galėčiau būti vienas.“
Antai psichologas A. H. Maslow teigė, kad vienumą ypač mėgsta brandūs, aukšta savimone pasižymintys žmonės. Ši mintis teikia optimistiškai, tačiau iš tikrųjų aš manau, kad svarbiausias veiksnys, lemiantis ar vienuma teiks džiaugsmą, yra ar ji pasirenkama savo noru, ar ne. Šiandien vienumą mes pasirinkome ne patys, tačiau tik mes patys galime nuspręsti, ką iš jos pasiimsime. Gal atrasime laiko seniai pamirštam hobiui, ryšimės išmokti tai, apie ką seniai galvojame, tačiau vis pritrūksta laiko? O gal daugiau laiko skirsime savo dvasiniam tobulėjimui, su minėtais autoriais ar tiesiog savo pačių mintimis ir išgyvenimais. Gal ir Jūs turite kitokių minčių apie vienumos jausmą? Nebijokim planuoti, mąstyti, svajoti ir tikėti. Gyvenkime skyriumi nuo kitų, bet visada kartu ir harmonijoje su savimi.
