Vasara prasidėjo šiluma, žalumos pliūpsniu, raminančiu bei guodžiančiu, svajų teikiančiu gamtos neaprėpiamu grožiu. Šiais metais, kaip niekada anksčiau atsigręžiame į savo šalies, savo krašto gamtos turtus – minutėlę stabtelėję pastebime ir atrandame tai, ko gal anksčiau nepastebėjome, neįvertinome… Manau, net trumpa išvyka, kad ir visai netolima, išsklaido mintis, suteikia įspūdžių ir dovanoja siurprizų, atveria mūsų žvilgsniui vietoves, kurių pavadinimus žinome iš filmų, knygų, tačiau tie objektai daugeliu atvejų yra tokie, kad pasakojimai apie juos nė iš tolo neprilygsta tikrovei. Esu daug kur keliavusi – savam krašte, užjūrio toliuose ir galiu teigti, kad net patys paprasčiausi kelionių įspūdžiai išlieka ilgam. Keliaujant mūsų protas tampa smalsesnis, širdis platesnė, o siela džiugesnė.
Šį kartą noriu jus pakviesti kelionei visai čia pat – patyrinėti Buktos gamtinį pažintinį taką. Šis nuostabus gamtos lopinėlis žavi mane kaskart apsilankius, įvairiais metų laikais jis vis stebina kaskart kitaip, todėl čia vis grįžtu ir grįžtu. Šviesą geriančioje girioje, 1,7 km ilgio takas veda įdomiausiomis vietomis: liepiniais skroblynais, aliuviniais ir pelkėtais lapuočių miškais. Čia auga bemaž 150 metų skaičiuojanti gražuolė liepa, 27 metrų aukščio ąžuolas milžinas, čia randamos itin retos augalų ir gyvūnų rūšys.
Bibliotekos interneto svetainės rubrikoje „Bibliotekininko dienoraštis“ savo mintimis ir prisiminimais, apie šio tako gyvavimo istoriją, šiandien dalinasi miškininkas, gamtos fotografas Vaidas Karpavičius, kuris šiame take žino kiekvieną lapelį, kiekvieną šapelį bei kiekvieną gyvį:
„Buktos gamtinis pažintinis takas įrengtas jau pakankamai seniai. Pirmąjį kartą lankymui jis atidarytas dar 2005 metais. Tuo metu dirbau Buktos girininkijoje girininko pavaduotoju, šiek tiek (nors ir tikrai nedaug) teko prisidėti ir man. Trasas ir objektus parinko Žuvinto gamtinio rezervato darbuotojai, darbus vykdė rangovai, o priežiūrą – girininkijos darbininkai.
Pirmajame variante buvo įrengti du takai, sudarantys lyg ir savotišką aštuonetą. Taip vadinami trumpasis ir ilgasis. Trumpasis, praėjus mažiau nei pusę trasos, sukosi atgal link automobilių aikštelės, o antrasis vedė ratu per pelkę. Paprastas buvo tas takas. Trasose žolę nušienaudavo, per šlapesnes vietas suklojo drebulines storas lentas. Palijus ant patamsėjusių lentų vaikščioti būdavo labai slidu… Per pelkę einant lieptu, įspūdį darė apačioje tamsiai žvilgantis vanduo. Keletą kartų takas buvo remontuojamas, tvarkomas. Keisdavo supuvusias lentas per šlapynes, atstatydavo vandalų suniokotus informacinius stendus.
Po dešimties metų, 2015 metų pavasarį, takas buvo visiškai pertvarkytas. Atsisakyta dviejų trasų, sujungiant jas į vieną. Visa trasa padengta sutankintu gruntu, naujai padaryti praėjimai per šlapynes. Pelkė taip pat sulaukė naujo tiltelio, greta jos išdygo apžvalginis bokštelis. Tiesa, niekaip nesuprantu, kam reikėjo statyti bokštelį vos ne žemiausioje tako vietoje… Bet yra kaip yra.
Pažintinis takas įgavo antrąjį kvėpavimą. Savaitgaliais aikštelė sunkiai talpindavo atvykusiųjų automobilius, vyko ir įvairūs masiniai renginiai. Juos organizuodavo ir Visuomenės sveikatos centras, ir Žuvinto gamtinis rezervatas. Esu ir aš ten pravedęs keletą gamtos pamokų moksleiviams, darželinukams ir šiaip jaunimo grupėms. 2019 metų spalio antroje pusėje šiame take buvo mano gamtos fotonuotraukų paroda, sulaukusi beveik 100 lankytojų…
Nerašau apie tai, ką galima pamatyti šiame take. Visa informacija stenduose, tereikia persiskaityti. Linkiu smagių akimirkų gamtoje!”
Gamta yra tai, ko žmogus niekada neatkartos ir nesukurs savomis rankomis, o tai, ką galima pamatyti šiame take, reikia būtinai išvysti: „Net savo nuostabiausiomis svajomis žmogus negali sukurti ko nors puikesnio už gamtą.“ – Ž. B. Lamarkas. Todėl kviečiu visus atrasti tas nepaprastas vietas savam krašte ir tas ypatingas akimirkas gamtos apsuptyje.
Neseniai dalinomės V. Karpavičiaus virtualia fotografijų paroda „Buktos miško žvėrys“, o norinčius pasiskolinti gamtininko V. Karpavičiaus knygą „Sūduvos gamtos fotodienoraštis“ kviečiame apsilankyti bibliotekoje ir fotografo akimis susipažinti su Buktos miško bei pamiškės gamta.
Tokie tat dienoraščio lapai vasarą – išvien su gamta, nenumaldoma metų laikų tėkme ir troškimu akimis aprėpti kuo daugiau pasaulio.
