„Gimiau Vilniuje prieš trisdešimt metų. Šiame mieste baigiau mokyklą ir mečiau filologijos mokslus. Turėjau polinkį daužyti mobiliuosius telefonus į žemę, kai užsimanydavau erdvės. Taip pripratau prie senesnių telefonų ir jų mygtukų. Malonumas rašyti su lietuviškom raidėm – tai tarsi įrodymas, kad myli kalbą (rašydamas raidę F skaičių 3 turi paspausti penkis kartus). Mėgstu pakeliauti. Tačiau pastaruoju metu dažniausiai keliauju paupiais ir po kiemus. Visad apsidžiaugiu pamatęs kokį gražesnį grafitį arba senutę, laistančią gėles. Taip pat man labai patinka tuščios automobilių stovėjimo aikštelės – jos savyje turi daug dvasingumo (visada pasifotografuoju, kad atsiminčiau): asfaltas, neužgultas mašinų, tik mažų akmenukų, ta plati tuščia erdvė, bet su nubrėžtom ribom, ir tu joje – vis kitoks, vis kažką naujo atradęs, – sėdintis ant bordiūro ir rašantis eilėraštį. Jei pasiseks, tą pačią naktį dar susapnuosi, kad stipriai atsispiri nuo asfalto ir skrieji, laisvas ir galingas, virš daugiabučių ir laukų, vėjui taršant tarp kojų tavo mėgstamiausius šortus.“
Nojus Saulytis
„Didelis kosminis kūdikis ant tuštumoje levituojančio kilimo žaidžia kaladėlėmis. Jo veidrodinėje odoje atsispindi skirtingos kombinacijos. Gėris, blogis, mergaitės, berniukai, drebėjimas, balti konversai, SMS, pyktis, sukietėję speneliai, religija, narkotikai, kažkas mielo, vystančios gėlės, euforija, planetos… Pirmoje Nojaus Saulyčio poezijos knygoje noras nusidėti ir vaikiškas tyrumas be atvangos maišosi, įgauna pačius netikėčiausius pavidalus.“
Poetė Aušra Kaziliūnaitė
Šaltinis: www.knygos.lt
