Elžbieta Bendoravičiūtė gimė ir augo Gustaičių kaime, gausioje septynių vaikų šeimoje. Apie 1915–1917 m. ji baigė pradžios mokyklą. Nuo vaikystės pasižymėjo meniniais polinkiais – skambino pianinu, tapė, piešė. Būdama aktyvi ir iniciatyvi, gimtajame kaime subūrė jaunimą į Pavasarininkų organizaciją. 1927 m. Kaune įstojo į gimnaziją, kurioje baigė dar šešias klases.
Giliai tikinti E. Bendoravičiūtė 1929 m. įstojo į seserų pranciškonių vienuoliją Padvariuose. Tačiau netrukus sunkiai susirgo ir po kelių mėnesių buvo priversta vienuolyną palikti. Sugrįžusi į tėviškę, ji netikėtai greitai pasveiko. Šį likimo posūkį E. Bendoravičiūtė laikė Dievo siųstu ženklu ir nusprendė ieškoti kitokio pašaukimo kelio. Tuomet jai kilo mintis pačiai įsteigti vienuoliją.
E. Bendoravičiūtės sumanyta bendruomenė turėjo būti atvira toms merginoms, kurioms įprastai buvo sunku patekti į vienuolijas – neturtingoms, neturinčioms didelio kraičio, taip pat sergančioms ar neįgalioms, negalinčioms dirbti sunkių fizinių darbų. Parengusi vienuolijos įstatus, 1931 m. kovo 11 d. ji įsteigė Lietuvaičių katalikių bendriją „Sesutės“. Bendrijos narės gyveno pagal šv. Pranciškaus III ordino regulą. Pagrindinis jų tikslas buvo „pagelbėti vargo žmonėms jų skurde globa, švietimu, šelpimu ir t. t.“ Matydami nuoširdžią bendruomenės veiklą ir geranoriškumą, žmonės padovanojo žemės sklypą, kuriame 1932 m. pradėtas statyti vienuolijos ir Amatų mokyklos pastatas. 1935 m. čia jau gyveno 25 merginos.
E. Bendoravičiūtei ypač rūpėjo nepriteklių patiriančių moterų padėtis visuomenėje. Siekdama padėti likimo nuskriaustoms merginoms, ji įkūrė Amatų mokyklą, kurioje merginos galėjo įgyti išsilavinimą ir profesiją. Vienuolijos ir mokyklos veikla greitai sulaukė aplinkinių dėmesio – vis daugiau merginų pareikšdavo norą prisijungti prie bendruomenės.
Deja, E. Bendoravičiūtė mirė labai jauna – būdama vos 31 metų. Nepaisant ankstyvos jos mirties, seserys tęsė pradėtą darbą: rūpinosi sunkiai besiverčiančiomis merginomis ir plėtė vienuolijos veiklą. Nuo pirmosios sovietų okupacijos bendruomenė buvo priversta veikti pogrindyje, tačiau tai nesutrukdė seserims siekti savo tikslų. 1947 m. vienuolijai suteiktas Šventosios Šeimos seserų vienuolijos vardas. 1950 m. kovo 11 d. šešios seserys pirmą kartą davė amžinuosius įžadus ir oficialiai tapo vienuolėmis.