Edmundas Alfonsas Frykas – žymus Lietuvos inžinierius ir architektas, suprojektavęs daugybę reikšmingų pastatų, tarp jų ir Marijampolės geležinkelio stotį, laikomą vienu gražiausių tokio tipo statinių Lietuvoje.
Edmundas Alfonsas Frykas gimė 1876 m. kovo 10 (22) d. Jis buvo jauniausias architekto ir inžinieriaus Edmundo Emilijono Fryko, kilusio iš Gardino srities, ir Idalijos Bandzinskaitės-Frykienės vaikas. Šeimoje augo dar trys vaikai: Tadas, Artūras ir sesuo Marija Emilija. Būsimojo architekto tėvas buvo baigęs Sankt Peterburgo statybos mokyklą. Jis dirbo Permės statybos ir kelių komisijoje, o 1870–1890 m. buvo Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio ruožo priežiūros viršininkas. 1879 m. dalyvavo tiesiant Liepojos–Romnų geležinkelio linijos atšaką Lentvaris–Kaunas, o 1883 m. suprojektavo Kaišiadorių geležinkelio stoties vandentiekio pastatus. 1895–1899 m. dirbo Vitebsko gubernijos inžinieriumi ir vertėsi privačia architekto praktika. Taip pat keturis kartus buvo išrinktas Kauno miesto dūmos nariu ir vadovavo Kauno sodininkų draugijai.
Nuo 1875 m. Frykų šeima su pertraukomis gyveno Kaune, dvarelyje, kurį Idalija Frykienė buvo paveldėjusi iš barono Osten-Sackeno. Pagal savininkės vardą jis buvo vadinamas Idalinos dvareliu, vėliau dvarvietė vadinta Frykų arba Idalinos vardu. Buvusioje dvaro teritorijoje Kauno Naujamiestyje išliko XIX a. viduryje statytas mūrinis gyvenamasis ponų namas (K. Būgos g. 8), kuriame užaugo būsimasis architektas.
Baigęs Kauno gimnaziją ir metus tarnavęs kariuomenėje, E. A. Frykas pasuko tėvo pėdomis. 1898 m. jis įstojo į Peterburgo civilinių inžinierių institutą ir, kaip gabus jaunuolis, buvo priimtas iš karto į antrą kursą. 1902 m., įgijęs inžinieriaus-architekto diplomą, išvyko į Gruziją, kur vertėsi architekto praktika. Dar prieš 1915 m. jis susituokė su gruzine (sakartveliete) Ekaterina Kikatze (g. 1894-11-08 Kutaisyje, Imeretijoje, Sakartvele). 1915 m. jiems gimė sūnus, prosenelio garbei pavadintas Leopoldu Edmundu.
Tuo metu Kaune, 1905 m., mirė motina Idalija Frykienė. Netrukus tėvas vedė gerokai jaunesnę namų ekonomę Apoloniją Paškevičiūtę. Apie 1920 m. E. A. Frykas su žmona ir sūnumi sugrįžo į Lietuvą. 1920 m. mirus tėvui ir padalijus turtą, E. A. Frykas paveldėjo didesnę dalį dvaro teritorijos su pastatais ir apsigyveno mediniame dvaro palivarko name (dab. Fryko g. 23). Kad galėtų disponuoti paveldėtu nekilnojamuoju turtu, jis turėjo gauti Lietuvos pilietybę ir ne trumpiau kaip trejus metus gyventi Kaune, todėl padalyto turto nuosavybė buvo įteisinta tik 1927 m.
Sugrįžus į Lietuvą, E. A. Fryko architekto karjera klostėsi itin sėkmingai. 1921 m. jam buvo patikėtos Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus vedėjo pareigos. Iki 1932 m. architektui netrūko stambių užsakymų. Lietuvos geležinkelių valdybai jis parengė kelių geležinkelio stočių projektus: Marijampolėje (1923–1924 m.), Tauragėje (1927 m.), Rokiškyje (1927 m.), Vilkaviškyje (1925 m.). Kretingoje taip pat buvo pastatyta jo suprojektuota medinė stotis (1925 m.; sudegė 1941 m.).
Pagal jo projektus pastatyti ir dveji maldos namai: neogotikinio stiliaus Sasnavos Švč. Mergelės Marijos parapijos bažnyčia (1926–1928 m.) ir Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai soboras (1932–1935 m.). Daugiausia E. A. Fryko projektų įgyvendinta Kaune: korporacijos „Neo-Lithuania“ rūmai (1928 m.), daugiabučiai gyvenamieji namai K. Donelaičio g. 77 ir Gedimino g. 48 (abu 1929 m.), Ugniagesių rūmai (kartu su architektu A. Jokimu, 1929–1930 m.), Seimo ir Teisingumo ministerijos rūmai (dabar – Nacionalinės filharmonijos skyrius, 1930 m.), Lenkų gimnazija (1931 m.), Lenkų kredito draugijos rūmai (1932 m.) ir dar keletas daugiabučių bei kotedžų.
E. A. Fryko architektūrinis braižas susiformavo studijuojant carinėje Rusijoje, todėl jo pastatuose vyravo istorizmo stilius, papildytas art deco, moderno ir retrospektyvizmo detalėmis. Šie architekto kūrybos bruožai atsispindėjo ir geležinkelio stočių keleivių namų architektūroje. Tačiau jo kūryba išsiskyrė laisvės pojūčiu ir noru eksperimentuoti – architektas domėjosi Europoje vyravusiais stiliais ir architektūros naujovėmis.
Architekto šeimos likimas susiklostė itin tragiškai. Netikėtai po apendicito operacijos susirgęs plaučių uždegimu, Kaune mirė vienturtis sūnus. Iki tol lankytojams atviri ir vaišingi architekto namai ištuštėjo. Apie paskutiniuosius E. A. Fryko gyvenimo metus žinoma labai nedaug. Rašoma, kad jis su žmona pasitraukė į Vokietiją ir ten vertėsi labai sunkiai. Remiantis Eglės Jarašiūnaitės tyrimų duomenimis, pateiktais genealogijos svetainėje „Geni“, žinoma, kad E. A. Frykas mirė 1943 m. lapkričio 5 d. Imperatorienės Augustos ligoninėje Berlyne (žr. šaltinius). Mirties priežastis – miodegeneracija, embolinis žarnyno infarktas, embolija. Jo žmonos Kotrynos Fryk likimas nežinomas.
Atminimo įamžinimas
1935 m. Fryko vardu buvo pavadinta Ąžuolyno kalno gatvė. Šis pavadinimas panaikintas 1946 m. 1991 m. buvusi M. Lermontovo gatvė pavadinta E. Fryko vardu.
1937 m. E. Fryko suprojektuoti laiptai, vedantys iš Bažnyčios g. į Žaliakalnį, neoficialiai vadinami jo vardu.
1996 m. ant vieno gražiausių lietuviško moderno pastatų Kaune (Parodos g. 26) atidengta memorialinė lenta (autorė Birutė Tranauskienė): „Šiuos rūmus 1928 m. pastatė lietuvių studentų tautininkų korporacija „Neo-Lithuania“, pašventino J. Tumas-Vaižgantas, kad jie tarnautų pro Patria. Projekto autorius – E. Frykas.“
2021 m. Karalienės Mortos mokykloje Kaune (A. Juozapavičiaus pr. 13B) viena iš klasių pavadinta E. A. Fryko vardu.
