1990-07-18 Balsupių kaimo kapinėse buvo perlaidoti knygnešio, Lietuvos valstybės visuomenės veikėjo Vinco Bielskaus (1871-1958 ), jo žmonos knygnešės Agotos Bielskuvienės (1876-1946) ir sūnaus Vinco Bielskaus (1900-1952) palaikai. Šalia yra Vinco Bielskaus motinos Marijos Bielskuvienės (1849-1926) palaikai.
„Vieną vakarą Tėvas [Vincas Bielskus] pasijuto blogai. Jį paralyžavo, bet dar kalbėjo. Jo paskutiniai žodžiai buvo: “Nupirk pusę litro ir eik pas komendantą, gal jis gavo mano paliuosavimą nuo tremties, taip trokštu dar pakvėpuoti Tėvynės oru“. Po trijų dienų Tėvas mirė – 1958 metų vasario 11 d. Tiek nedaug buvo likę iki to išganingo įvykio. Tėvas mirė vasaryje, o dalinę laisvę gavom birželio 15 dieną. Bet teisės grįžti į Lietuvą tremtiniai neturėjo. Skaudžiai apverkėm Tėvo mirtį ir jo troškimą numirti Tėvynėje.
Skaudu buvo atsisveikinti su keturiais brangiais kapeliais, kurie buvo išmėtyti toli vienas nuo kito. Likusi šeimynėlės dalis rugpjūčio mėnesį 1958-aisiais, po 17 metų tremties, apleidome Sibirą. Man neramu buvo gyvenant Lietuvoje, kad tolimam Sibire liko apleisti ir išmėtyti jų kapeliai. Vis galvojau, gal ateis laikas ir bus galimybė jų palaikus pargabenti į Tėvynę. Taigi 1972 m. nuvykau Sibiran ir, gerų žmonių padedama, dar atradau jų kapelius. Palaikus sulaidojau nuolatinėse kapinėse.
Dabar, kai atbudo Tėvynė, suplevėsavo trispalvė ir Varpo dūžis kviečia ir gyvus, ir mirusius grįžti namo, mes nelikome abejingi savo artimiesiems. Jų palaikus parvežėm į tėvynę ir tuo įvykdėm jų paskutinio atodūsio prašymą – ilsėtis Lietuvos žemelėje“.
1990 m. V. Bielskaus anūkė Jolita Žebrauskienė įvykdė savo senelio valią. Pargabeno jo bei kitų artimųjų palaikus į tėvynę.1990 m. liepos 8 d. įvyko palaikų perlaidojimo iškilmės. Po mišių Keturvalakių bažnyčioje Į Balsupių kapines buvo atlydėti du karstai. Viename knygnešio, kitame jo žmonos ir sūnaus palaikai. Po ilgų trisdešimt dvejų metų Vinco Bielskaus palaikai atgulė amžinam poilsiui Balsupių kapinaitėse. Prie kapo, o vėliau ir prie koplytstulpio Vincui Bielskui Balsupių kaimo centre, buvo išsakyta daug gražių ir prasmingų žodžių. Kalbėjo anūkė J. Žebrauskienė, Lietuvos knygnešių draugijos pirmininkė I. Kubilienė, kraštotyrininkas Vincas Peckus ir kt. Prie iškilmių organizavimo itin daug prisidėjo Balsupių bibliotekos vyr. bibliotekininkė Silvija Stankevičiūtė, kuri knygnešiui skyrė šiuos žodžius:
Lyg stebuklą šią dieną mes turim,
Kad kankinti, marinti badu,
Šiandien grįžta Tėvynėn lietuviai
Metaliniuos karstuos lėktuvu.
„Kai numirsiu, – parvežkit gimtinėn,
Kad pragaras žlugs, aš tikiu“.
Bielskaus prašymą šiandien išpildom –
Galvas lenkiam ties jojo karstu.
Tegul amžiną rekviem ošia
Tau Balsupių sodžiaus klevai
Ir Knygnešio tėviškės uosiai,
Trispalvę iškėlę aukštai.
Vincas Bielskus (1871-09-07 Balsupių k., Šunskų vlsč., Marijampolės apskr. – 1958- 02-11 Parbig, Tomsko sr., Rusija; 1990-07-08 palaikai perlaidoti Balsupiuose) – knygnešys, Lietuvos visuomenės veikėjas. Mokėsi Keturvalakių pradžios mokykloje, Suvalkų ir Marijampolės gimnazijose, tačiau, tėvui mirus, liko ūkininkauti gimtinėje. Savo ūkyje slėpė iš Mažosios Lietuvos atgabentą draudžiamąją lietuvišką spaudą, ją paskirstydavo ir išgabendavo kitiems knygnešiams. Buvo vienas iš „Sietyno“ draugijos steigėjų, išrinktas iždininku. Buvo vienos pirmųjų Lietuvoje ūkininkų draugijos „Žagrė“ steigėjų. Nuo 1901 m. priklausė knygnešių „Artojų“ draugijai. Kurto slapyvardžiu rašė daug korespondencijų į spaudą. 1917 m. Vincas Bielskus dalyvavo Lietuvos tarybos rinkimuose. Atsikuriant Lietuvos Nepriklausomybei, išrinktas Marijampolės apskrities vykdomojo komiteto iždininku ir komiteto įgaliotiniu perimti turtui iš vokiečių. 1918-1929 m. buvo Marijampolės tarybos narys, vėliau Marijampolės žemės ūkio tarybos ir valdybos pirmininkas. 1941 m. birželio 14 d. sovietinės valdžios ištremtas į Sibirą. Manoma, kad 1941-06-15 Vincas Bielskus kartu su broliu kunigu, Lietuvos Prezidento kanceliarijos viršininku Pijumi Bielskumi gimtojoje sodyboje paslėpė Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16-osios aktą. Aktas kasinėjimų metu (1989 m., 2000 m.) surastas nebuvo.
Agota Bielskuvienė-Ilgūnaitė (1876 m. Balsupių k., Šunskų vlsč., Marijampolės apskr. – 1946 m. Novaja Žizne, Parbigo raj., Tomsko sr., Rusija; 1990-07-08 palaikai perlaidoti Balsupiuose) – knygnešė. Talkino vyrui Vincui Bielskui slėpti ir platinti lietuvišką spaudą. 1941 m. kartu su šeima buvo ištremta į Sibirą, kur ir mirė.
Užrašas ant paminklo
„VIEŠPATIE / TU GI ŽINAI SUNKŲ / KNYGNEŠIO IR TREMTINIŲ / KELIĄ“
„VINCAS BIELSKUS 1871-1957 / AGOTA BIELSKUVIENĖ 1878-1946 / VINCAS BIELSKUS 1900-1952“ / LIŪDI ŠEIMA“
