Blažiejus Krivickas, baigęs Išlandžių (Vilkaviškio apskr.) pradžios mokyklą, dar dvejus metus mokėsi savarankiškai. Nuo ankstyvos vaikystės jam teko daug ir sunkiai dirbti, nes galimybių siekti mokslo jis neturėjo. 1938 m. persikėlė gyventi į Marijampolę, kur pradėjo dirbti paprastu darbininku Marijampolės cukraus fabrike.
Potraukis menui išryškėjo labai anksti. Jis išbandė įvairias meno technikas – akvarelę, medžio drožinėjimą, piešimą. Galiausiai pasirinko tapybą aliejiniais dažais, tačiau šiam pomėgiui visiškai atsidėjo tik išėjęs į pensiją. B. Krivicko tapybos darbai, atspindintys Suvalkijos krašto grožį, pasakoja apie kaimo žmonių gyvenimą, papročius, gamtą, vargus ir džiaugsmus. Nemažai dėmesio jo kūryboje skirta karo temai. Menininko darbai realistiški, juose vaizduojama žmonių buitis ir laisvalaikis, o paveikslų pavadinimai paprasti, aiškūs, be gilesnių interpretacijų. Viso gyvenimo kūrybinį palikimą sudaro apie 500 tapybos darbų ir keletas medžio skulptūrėlių. Daug jo kūrinių saugoma M. K. Čiurlionio ir Lietuvos dailės muziejuose. Marijampolės kraštotyros muziejaus fonduose saugomi 168 tapybos darbai, iš jų 155 darbus muziejui B. Krivickas paliko testamentu.
B. Krivicko tautodailės darbai sulaukė ne vieno reikšmingo įvertinimo Lietuvoje ir už jos ribų. 1974 m. Maskvoje vykusioje liaudies meno parodoje „Šlovė darbui“ menininko kūriniai buvo įvertinti pirmojo laipsnio diplomu, o po metų panašioje parodoje – antrojo laipsnio diplomu. 1977 m. B. Krivickas tapo sąjunginės parodos „Liaudies meistrai – Tėvynei“ laureatu. Savo darbus jis eksponavo ir už sovietų geležinės uždangos – Lenkijoje bei Vokietijoje.
