Edmundas Alfonsas Frykas – žymus Lietuvos inžinierius ir architektas, suprojektavęs daugybę reikšmingų pastatų, tarp jų ir Marijampolės geležinkelio stotį, laikomą vienu gražiausių tokio tipo statinių Lietuvoje.
E. A. Frykas gimė 1876 m. kovo 10 (22) d. Jis buvo jauniausias architekto ir inžinieriaus Edmundo Emilijono Fryko, kilusio iš Gardino srities, ir Idalijos Bandzinskaitės–Frykienės vaikas. Šeimoje augo dar trys vaikai: Tadas, Artūras ir sesuo Marija Emilija. Būsimo architekto tėvas buvo baigęs Sankt Peterburgo statybos mokyklą. Dirbo Permės statybos ir kelių komisijoje, 1870–1890 m. buvo Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio ruožo priežiūros viršininkas. 1879 m. dalyvavo tiesiant Liepojos–Romnų geležinkelio linijos atšaką Lentvaris–Kaunas, 1883 m. suprojektavo Kaišiadorių geležinkelio stoties vandentiekio pastatus. 1895–1899 m. dirbo Vitebsko gubernijos inžinieriumi, vertėsi privačia architekto praktika. Taip pat keturis kartus buvo išrinktas Kauno miesto dūmos nariu, vadovavo Kauno sodininkų draugijai.
Nuo 1875 m. Frykų šeima (su pertraukomis) gyveno Kaune, dvarelyje, kurį Idalija Frykienė buvo paveldėjusi iš barono Osten-Sackeno. Pagal savininkės vardą jis buvo vadinamas Idalinos dvareliu (vėliau dvarvietė vadinta Frykų arba Idalinos vardu). Buvusioje dvaro teritorijoje Kauno Naujamiestyje yra išlikęs XIX a. viduryje statytas mūrinis gyvenamasis ponų namas (K. Būgos g. 8), kuriame užaugo būsimasis architektas.
Baigęs Kauno gimnaziją ir metus tarnavęs kariuomenėje, E. A. Frykas pasuko tėvo pėdomis. 1898 m. įstojo į Peterburgo civilinių inžinierių institutą. Gabus jaunuolis buvo priimtas iš karto į antrą kursą. 1902 m., įgijęs inžinieriaus architekto diplomą, išvyko į Gruziją ir vertėsi architekto praktika. Prieš 1915 m. susituokė su gruzine (sakartveliete) Ekaterina Kikatze (g. 1894-11-08 Kutaisyje, Imeretijoje, Sakartvele). 1915 m. jiems gimė sūnus, prosenelio garbei pavadintas Leopoldu Edmundu.
Tuo metu Kaune 1905 m. mirė motina Idalija Frykienė. Tėvas netrukus vedė gerokai jaunesnę namų ekonomę Apoloniją Paškevičiūtę. Apie 1920 m. E. A. Frykas su žmona ir sūnumi sugrįžo į Lietuvą. Po tėvo mirties (1920 m.) padalijus turtą, E. A. Frykas paveldėjo didesnę dalį dvaro teritorijos su pastatais ir apsigyveno mediniame dvaro palivarko name (dab. Fryko g. 23). Kad galėtų disponuoti paveldėtu nekilnojamuoju turtu, jis turėjo gauti Lietuvos pilietybę ir ne trumpiau kaip trejus metus gyventi Kaune, todėl padalyto turto nuosavybė buvo įteisinta tik 1927 m.
Sugrįžus į Lietuvą, architekto karjera klostėsi itin sėkmingai. 1921 m. jam patikėtos Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus vedėjo pareigos. Iki 1932 m. architektui netrūko stambių užsakymų. Lietuvos geležinkelių valdybai jis parengė kelių geležinkelio stočių projektus: Marijampolėje (1923–1924 m.), Tauragėje (1927 m.), Rokiškyje (1927 m.), Vilkaviškyje (1925 m.), taip pat Kretingoje buvo pastatyta medinė stotis (1925 m.; sudegė 1941 m.).
Pagal jo projektus pastatyti ir du maldos namai: neogotikinio stiliaus Sasnavos Švč. Mergelės Marijos parapijos bažnyčia (1926–1928 m.) ir Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai soboras (1932–1935 m.). Daugiausia E. A. Fryko projektų įgyvendinta Kaune: korporacijos „Neo-Lithuania“ rūmai (1928 m.), daugiabučiai gyvenamieji namai K. Donelaičio g. 77 ir Gedimino g. 48 (abu 1929 m.), Ugniagesių rūmai (kartu su architektu A. Jokimu, 1929–1930 m.), Seimo ir Teisingumo ministerijos rūmai (dabar – Nacionalinės filharmonijos skyrius, 1930 m.), Lenkų gimnazija (1931 m.), Lenkų kredito draugijos rūmai (1932 m.) bei dar keletas daugiabučių ir kotedžų.
E. A. Fryko architektūrinis braižas susiformavo studijuojant carinėje Rusijoje, todėl jo pastatuose dominuoja istorizmo stilius, papildytas art deco, moderno ir retrospektyvizmo detalėmis. Šie architekto kūrybos bruožai atsispindėjo ir geležinkelio stočių keleivių namų architektūroje. Tačiau jo kūryba nuo kitų išsiskyrė laisvės pojūčiu ir noru eksperimentuoti – architektas domėjosi Europoje vyravusiais stiliais ir architektūros naujovėmis.
Architekto šeimos likimas susiklostė itin tragiškai. Netikėtai, po apendicito operacijos susirgęs plaučių uždegimu, Kaune mirė vienturtis sūnus. Iki tol lankytojams atviri ir vaišingi architekto namai ištuštėjo. Apie paskutiniuosius E. A. Fryko gyvenimo metus žinoma labai nedaug. Rašoma, kad jis su žmona pasitraukė į Vokietiją ir ten vertėsi labai sunkiai. Remiantis Eglės Jarašiūnaitės tyrimų duomenimis, pateiktais genealogijos svetainėje „Geni“, žinoma, kad E. A. Frykas mirė 1943 m. lapkričio 5 d. Imperatorienės Augustos ligoninėje Berlyne (žr. šaltinius). Mirties priežastis – miodegeneracija, embolinis žarnyno infarktas, embolija. Jo žmonos Kotrynos Fryk likimas nežinomas.
Atminimo įamžinimas
1935 m. Fryko vardu buvo pavadinta Ąžuolyno kalno gatvė (pavadinimas panaikintas 1946 m.). 1991 m. buvusi M. Lermontovo gatvė pavadinta E. Fryko vardu.
1937 m. E. Fryko suprojektuoti laiptai, vedantys iš Bažnyčios g. į Žaliakalnį, neoficialiai vadinami jo vardu.
1996 m. ant vieno gražiausių lietuviško moderno pastatų Kaune (Parodos g. 26) atidengta memorialinė lenta (autorė Birutė Tranauskienė): „Šiuos rūmus 1928 m. pastatė lietuvių studentų tautininkų korporacija „Neo-Lithuania“, pašventino J. Tumas-Vaižgantas, kad jie tarnautų pro Patria. Projekto autorius – E. Frykas.“
2021 m. Karalienės Mortos mokykloje Kaune (A. Juozapavičiaus pr. 13B) viena iš klasių pavadinta E. A. Fryko vardu.
