Edmundas Alfonsas Frykas – žymus Lietuvos inžinierius ir architektas, suprojektavęs daugybę reikšmingų pastatų, tarp jų ir Marijampolės geležinkelio stotį, laikomą vienu gražiausių tokio tipo statinių Lietuvoje.
E. A. Frykas gimė 1876 m. kovo 10 (22) d. Buvo jauniausias vaikas architekto, inžinieriaus Edmundo Emilijono Fryko, kilusio iš Gardino srities, ir Idalijos Frykienės (Bandzinskaitės?) šeimoje, kurioje augo dar trys vaikai: Tadas, Artūras ir sesuo Marija Emilija. Būsimo architekto tėvas buvo baigęs Sankt Peterburgo statybos mokyklą. Dirbo Permės statybos ir kelių komisijoje, 1870–1890 m – Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio ruožo priežiūros viršininku, 1879 m. dalyvavo tiesiant Liepojos – Romnų geležinkelio linijos atšaką Lentvaris – Kaunas, 1883 m. suprojektavo Kaišiadorių geležinkelio stoties vandentiekio pastatus, 1895–1899 m. dirbo Vitebsko gubernijos inžinieriumi, vertėsi privačia architekto praktika, buvo keturis kartus išrinktas Kauno miesto dūmos nariu, vadovavo Kauno sodininkų draugijai.
Nuo 1875 m. Frykų šeima (su pertraukomis) gyveno Kaune, dvarelyje, kurį iš barono Osten-Sackeno buvo paveldėjusi Idalija Frykienė pagal savininkės vardą, vadintu Idalinos dvareliu (vėliau dvarvietė buvo vadinama Frykų arba/ir Idalinos vardu). Buvusioje dvaro teritorijoje, Kauno Naujamiestyje, yra išlikęs 19 a. viduryje statytas mūrinis gyvenamasis ponų namas (K. Būgos g. 8), kuriame užaugo būsimasis architektas. Baigęs Kauno gimnaziją ir metus tarnavęs kariuomenėje, E. A. Frykas pasuko tėvo pėdomis. 1898 m. įstojo į Peterburgo civilinių inžinierių institutą. Gabus jaunuolis buvo priimtas į antrą kursą. Įgijęs inžinieriaus-architekto diplomą 1902 m. išvyko į Gruziją, vertėsi architekto praktika. Prieš 1915 metus susituokė su gruzine (sakartveliete) Ekaterina Kikatze (g. 1894-11-08 Kutaisi, Imereti, Sakartvelas). 1915 metais jiems gimė sūnus, prosenelio garbei pavadintas Leopoldu Edmundu.
Tuo tarpu Kaune 1905 metais miršta motina Idalina Frykienė. Tėvas netrukus veda žymiai jaunesnę namų ekonomę Apoloniją Paškevičiūtę. Apie 1920 metus E.A. Frykas su žmona ir sūneliu sugrįžta į Lietuvą. Po tėvo mirties (1920 m.) padalijus turtą, E.A. Frykas paveldi didesnę dalį dvaro teritorijos su pastatais ir apsigyvena mediniame dvaro palivarko name (šiandieną Fryko g. 23). Kad galėtų disponuoti paveldėtu nekilnojamu turtu, jis turėjo gauti Lietuvos pilietybę ir pragyventi Kaune mažiausiai trejus metus, todėl padalintas turtas buvo įteisintas tik 1927 metais.
Sugrįžus į Lietuvą, architekto karjera klostosi itin sėkmingai. 1921 metais jam patikimos Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus vedėjo pareigos. Iki 1932 metų jam netrūko stambių užsakymų. Lietuvos geležinkelių valdybai jis parengė kelis geležinkelio stočių projektus: Marijampolėje (1923-1924 m.), Tauragėje (1927 m.), Rokiškyje (1927 m.), Kretingoje pastatyta medinė stotis (1925 m.; sudegė 1941 m.), Vilkaviškyje (1925 m.). Parengti ir įgyvendinti dviejų maldos namų projektai: neogotikinio stiliaus Sasnavos Švč. Mergelė Marijos parapijos bažnyčia (1926-1928 m.) ir Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai soboras (1932-1935 m.). Kaune įgyvendinta daugiausiai E.A. Fryko projektų: korporacijos „Neo-Lithuania“ rūmai (1928 m.), daugiabučiai gyvenamieji namai K. Donelaičio g. 77, Gedimino g. 48 (abu 1929 m.), Ugniagesių rūmai (su architektu A. Jokimu 1929–1930 m.), Seimo ir Teisingumo ministerijos rūmai (Nacionalinės filharmonijos skyrius, 1930 m.), Lenkų gimnazija (1931 m.), Lenkų kredito draugijos rūmai (1932 m.) bei dar keletas daugiabučių ir kotedžų.
„E. A. Fryko architektūrinis braižas susiformavo studijuojant carinėje Rusijoje, todėl jo pastatuose dominuoja istorizmo stilius, kurį papildo art deco, moderno ir retrospektyvizmo detalės. Šie architekto kūrybos bruožai atsispindėjo ir geležinkelio stočių keleivių namų architektūroje. Tačiau jo kūryba nuo kitų skyrėsi laisvės pojūčiu, noru eksperimentuoti, jis domėjosi stiliais, vyravusiais Europoje, architektūros naujovėmis“.
Architekto šeimos likimas susiklostė itin tragiškai. Netikėtai, po apendicito operacijos, susirgęs plaučių uždegimu, Kaune miršta vienturtis sūnus. Iki tol atviri lankytojams, vaišingi architekto namai ištuštėjo. Apie paskutiniuosius E. Fryko gyvenimo metus žinoma itin mažai. Rašoma, kad jis su žmona pasitraukė j Vokietiją, ten vertėsi labai sunkiai. Remiantis Eglės Jarašiūnaitės tyrinėjimų duomenimis, pateiktais //www.geni.com/, žinoma, kad E. A. Frykas mirė 1943 m. lapkričio 5 d. Imperatorienės Augustos ligoninėje, Berlyne. Mirties priežastis: miodegeneracija, embolinis žarnyno infarktas, embolija. Jo žmonos Kotrynos Fryk likimas – nežinomas.
Atminimo įamžinimas
1935 m. Fryko vardu vadinosi Ąžuolyno kalno gatvė (pavadinimas panaikintas 1946 m.). 1991 m. buv. M. Lermontovo gatvė pavadinta E. Fryko vardu.
1937 m. E. Fryko suprojektuoti laiptai, nuo Bažnyčios g. vedantys į Žaliakalnį, neoficialiai vadinami jo vardu.
1996 m. ant vieno gražiausių lietuviško moderno pastatų Kaune (Parodos g. 26) atidengta memorialinė lenta (autorė Birutė Tranauskienė): „Šiuos rūmus 1928 m. pastatė lietuvių studentų tautininkų korporacija „Neo-Lithuania“, pašventino J. Tumas Vaižgantas, kad jie tarnautų pro Patria. Projekto autorius E. Frykas“. 2021 m. Karalienės Mortos mokyklos Kaune (A. Juozapavičiaus pr. 13B) viena iš klasių pavadinta E. A. Fryko vardu.
