„Jį pažinojo gal ir daug kas, tik ne visi žinojo, kad už paviršinių, visiems matomų sluoksnių (kartais gal ir kaukių) slypėjo labai jautri siela. Kaip ir daugelis kuriančių žmonių, daug ką jis norėjo pasilaikyti sau; per parodų atidarymus ar pleneruose kalbėdavo nedaug – tarsi jaustų nepatogumą dėl į jį sutelkto dėmesio…“ / Nijolė Linionienė
Marijampolietis menininkas Jonas Dulinskas buvo žinomas ne tik kaip savitas tapytojas, bet ir kaip kūrėjas, gebėjęs prakalbinti medį bei akmenį. Tapyba buvo jo tikrasis žanras – „spalvų žaismė ir abstrakcijos su realizmo užuominomis, šios akimirkos įspūdis, kurį labai greitai gali nupūsti atklydusi mintis ar telefono skambutis“. Drobėse nugulę neatkartojami, subtilūs spalvų deriniai traukė ir žavėjo daugelį.
Nekrologe, skirtame Jonui Dulinskui, jo bendraminčiams ir jų epochai, Nijolė Linionienė rašė: „Buvo iš tų prigimtinį talentą turinčių žmonių, kuriems nereikia viešumo ar didelių susibūrimų – pakakdavo keleto ištikimų bičiulių būrelio. Anuomet tai buvo žmonės, kuriuos galėjai įvardyti kaip kitokius, „neformalus“: jie nebuvo liaudies menininkai – kai kurie buvo ragavę ir dailės mokslų. Tačiau dailininkai profesionalai į juos taip pat žvelgė per atstumą – tarsi diplomas nulemtų talento galias ar kūrybos gelmes. Laisvieji menininkai – šis vėliau atsiradęs vardas gal geriausiai apibūdintų ir Joną, ir jo bičiulius. Nes laisvi jie buvo ne tik dėl diplomų… Šie žmonės 1996 m. susibūrė į Marijampolės menininkų klubą „Kiemas“. Vyko parodos, buvo surengti keli plenerai, tačiau, kaip ir daugeliui kitų įdomių kultūros salelių šiame mieste, klubui nebuvo lemta išlikti.“
Paskutiniaisiais gyvenimo metais Joną Dulinską buvo galima sutikti Marijampolės pleneruose ir parodose. 2020 m. jis dalyvavo Baraginės kaime vykusiame medžio drožėjų plenere, kuriame sukūrė skulptūrą „Vėtrungė“. 2025 m. dalyvavo tapybos plenere „Šimtmečio atspindžiai – stotis mene“. Jo tapybos darbai ir medžio drožiniai pasklido toli už Marijampolės ribų.
