„Kalbėti apie demokratiją, kovoti už demokratiją gali būti tiktai per vėlu, bet niekada ne per anksti.“
/Dr. Kazys Grinius/
Būsimasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius gimė Suvalkijos ūkininkų Onos ir Vinco Grinių šeimoje. Tėvas skaitė ir rašė lietuviškai, mokėjo lenkų kalbą, suprato rusiškai. Jis buvo savo kaimo ir platesnių apylinkių šviesuolis, namuose turėjo biblioteką – tai anuomet buvo reta. V. Grinius išmanė dailidės amatą, mokėjo statyti namus, gaminti baldus, buvo įgudęs žemės matavimo darbuose.
Motina Ona Griniuvienė kalbėjo tik lietuviškai, nei lenkiškai, nei rusiškai nekalbėdavo. Spaudą skaitydavo gerai, tačiau rašyti nemokėjo. Jai labiausiai patiko kun. Juzumo ir Račkausko maldaknygė „Aukso altorius“, atsinešta iš namų. Iš jos ji išmokė sūnų skaityti, kai šis ėjo šeštus metus. Rašyti ir aritmetikos pagrindų Kazį išmokė tėvas, o pas Selemos Būdos kaimo daraktorių jis pramoko lenkų kalbos.
Augdamas Kazys buvo ne itin stiprios sveikatos, tačiau imlus mokslams. Tėvai tikėjosi, kad jis taps kunigu, todėl nusprendė leisti į mokslus. Devynerių metų pradėjo lankyti Čystos Būdos (Ožkinių) rusišką pradžios mokyklą, vėliau buvo perkeltas į Limarkų kaimo mokyklą. 1877–1879 m. mokėsi Marijampolės pradžios mokykloje, o 1879 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją. Gimnazijoje dėstyta rusų kalba, mieste ir buityje vyravo lenkų kalba, o lietuvių kalba viešajame gyvenime buvo retai girdima. Tik trečioje klasėje jis pradėjo lankyti lietuvių kalbos pamokas. Lietuvių kalbos jį mokė poetas Petras Arminas-Trupinėlis, vėliau – Petras Kriaučiūnas, padarę jam didelę įtaką.
Paskatintas 1883 m. pasirodžiusios „Aušros“, kartu su suolo draugu J. Mačiu-Kėkštu tais pačiais metais leido rankraštinį laikraštėlį „Priešaušris“. Nuo 1883 m., P. Kriaučiūno paskatintas, platino „Aušrą“ ir kitus draudžiamus leidinius, rinko tautosaką. Tėvai kartkartėmis užsimindavo apie kunigų seminariją, tačiau, įsiklausę į kunigų patarimus, sūnaus nespaudė ir pamažu susitaikė su jo nenoru tapti kunigu. 1887 m. jis baigė gimnaziją ir, būdamas 21-erių, apsisprendė studijuoti mediciną.
Pradėjęs studijas Maskvos universitete, įsitraukė į slaptosios Lietuvių studentų draugijos veiklą, pradėjo skelbti straipsnius lietuviškoje spaudoje. 1888 m. birželio 29 d. dalyvavo V. Kudirkos suorganizuotame „Varpo“ steigiamajame suvažiavime Marijampolėje. 1889 m., pradėjus leisti „Varpą“, tapo aktyviu jo bendradarbiu ir rėmėju – rašė, redagavo, rūpinosi leidyba ir platinimu. Tų pačių metų spalį už dalyvavimą Maskvos universiteto studentų neramumuose buvo devynioms dienoms suimtas ir kalintas Butyrkų kalėjime.
1891 m. jis išrinktas Maskvos lietuvių studentų draugijos pirmininku, įkūrė fondą lietuviškoms knygoms leisti. 1892 m. kartu su bendraautoriais parašė ir išleido „Trumpą senovės lietuvių istoriją“. Dar nebaigęs studijų, 1892 m. rudenį paskirtas kovos su cholera punkto gydytoju Minske. 1893 m., baigęs Maskvos universitetą ir neturėdamas lėšų įsikurti Lietuvoje, beveik metus tarnavo gydytoju Kaspijos laivyne.
Į Lietuvą K. Grinius sugrįžo 1894 m. Apsigyveno Marijampolėje, vertėsi privačia gydytojo praktika ir tęsė kovą už lietuvišką žodį bei tautos atgimimą. Daug laiko skyrė „Varpui“: dalyvavo varpininkų suvažiavimuose, rūpinosi laikraščio finansavimu, leidimu, redagavimu ir platinimu. Siekdamas būti arčiau Prūsijos sienos ir palengvinti leidinių gabenimą, 1896 m. iš Marijampolės persikėlė į Virbalį.
1896 m. liepos 29 d. susituokė su Joana Dominyka Pavalkyte, kuri tapo jo ištikima bendražyge ir draudžiamos spaudos platintoja. Tų pačių metų rudenį, vengdamas sustiprėjusio žandarų dėmesio, su žmona persikėlė į Naumiestį, o 1898 m. apsigyveno Pilviškiuose, perimdamas į Rusiją ištremto dr. Stasio Matulaičio vietą.
K. Grinius priklausė radikaliam varpininkų sparnui. 1895–1896 m. šio sparno pagrindu įkurta Lietuvos socialdemokratų partija – pirmoji politinė partija Lietuvoje. Jis prisidėjo ir prie kitų demokratinių partijų kūrimo. 1902 m., varpininkų suvažiavime įsteigus Lietuvių demokratų partiją, padėjo rengti jos programą, 1906 m. parašė šios partijos programą, taip pat parengė 1905 m. įsteigtos Lietuvos valstiečių sąjungos programą ir buvo aktyvus 1917 m. įsteigtos Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos veikėjas.
1902 m. apsigyveno Marijampolėje. Grinių namai tapo lietuvybės skleidimo židiniu ir Užnemunės kultūrinio bei politinio sąjūdžio centru. 1903 m. birželio 29 d. kartu su žmona be valdžios leidimo surengė Petro Armino 50-mečio ir „Aušros“ 20-mečio minėjimą. 1905 m. gegužės 28 d. pastatė Keturakio komediją „Amerika pirtyje“ ir surengė lietuvišką vakarą. Tais pačiais metais inicijavo „Šviesos“ draugijos įkūrimą.
Aktyvi veikla sulaukė žandarų dėmesio – jis ne kartą buvo areštuotas ir kalintas. 1908 m. valdžios sprendimu priverstas išvykti iš Suvalkų gubernijos, apsigyveno Vilniuje. 1910 m. sugrįžo į Marijampolę, 1911 m. prisidėjo prie žemės ūkio parodos organizavimo.
1913 m. su bendraminčiais atnaujino „Varpo“ leidimą. 1914 m. jame paskelbė straipsnį „Apie šalies neprigulmybę“, kuriame išdėstė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prielaidas. Dar 1905 m. „Varpe“ paskelbtame straipsnyje „Teisingas žemės valdymas“ teigė, kad žemė turi priklausyti tam, kas ją dirba. Šiuo principu vadovaujantis 1922 m. pradėta žemės reforma iš esmės pakeitė Lietuvos kaimą.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis su šeima pasitraukė į Rusiją. Ten dirbo gydytoju, rūpinosi lietuvių tremtiniais ir karo pabėgėliais, buvo išrinktas Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje prezidiumo pirmininku. 1918 m. spalio 8 d. Kislovodske plėšikaujantys kareiviai nužudė jo žmoną ir mirtinai sužalojo dukrą.1919 m. pavasarį su sūnumis išvyko į Lietuvą. Pakeliui, Prancūzijoje, teko palaidoti jauniausią sūnų Jurgį. Atvykęs į Paryžių, jis buvo paskirtas Taikos konferencijos Lietuvos delegacijos Repatriacijos komisijos pirmininku.
Po penkerių metų, 1919 m. rudenį, K. Grinius su sūnumi sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Marijampolėje. 1920 m. Pirmojoje Marijampolės apygardoje pagal Valstiečių sąjungos sąrašą jis buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Prasidėjus Seimo darbui, persikėlė į Kauną. 1920 m. birželio 19 d. paskirtas VI (pirmosios parlamentinės) Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovu.
Jam vadovaujant Vyriausybė baigė derybas su Sovietų Rusija ir pasirašė taikos sutartį, nustatė sieną su Latvija, atmetė siūlomą sąjungą su Lenkija. Buvo pasiektas tarptautinis Lietuvos pripažinimas: jam vadovaujant valstybę de jure pripažino devynios šalys, ji buvo priimta į Tautų Sąjungą. Sutvarkyti valstybės finansai, sustiprinta kariuomenė, įkurta aukštoji mokykla, parengti pirmosios nuolatinės Konstitucijos ir Žemės reformos įstatymo projektai. Ministrų kabinetas dirbo iki 1922 m. vasario 2 d.
K. Grinius taip pat buvo I (1922–1923), II (1923–1926) ir III (1926–1927) Seimų narys. 1922 m. jis pradėjo eiti Kauno savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėjo pareigas.
Valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų blokui laimėjus rinkimus į Lietuvos Respublikos Seimą, 1926 m. birželio 7 d. Kazys Grinius buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu.
Trumpo prezidentavimo metu buvo atšaukta karo padėtis, priimtas Amnestijos įstatymas, panaikinta cenzūra ir įgyvendinti kiti demokratiniai pertvarkymai. Jo kadencijos laikotarpiu pasirašyta nepuolimo sutartis su Sovietų Sąjunga, pradėtos derybos dėl prekybos sutarčių su Rusija ir Vokietija.
Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo jis buvo priverstas atsistatydinti. Vėliau, kiek leido to meto sąlygos, toliau dirbo politinį darbą, daug dėmesio skyrė visuomeninei veiklai ir rūpinosi sveikatos apsaugos klausimais.
Asmeninį gyvenimą, atidėliotą prezidentavimo laikotarpiu, jis susitvarkė 1927 m. vasarį susituokdamas su Kristina Arsaite-Orloviene. Tų pačių metų rudenį jiems gimė sūnus, kuriam suteiktas Liūto vardas.
Visą nepriklausomybės laikotarpį K. Grinius daug dirbo sveikatos apsaugos srityje. Nuo 1922 m. vadovavo Kauno savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriui, steigė draugijas, centrus motinoms ir vaikams, dezinfekcijos stotį, redagavo leidinius „Kovos su džiova“, „Medicina“, „Pieno lašo“ metraščius, parašė botanikos, medicinos ir istorijos veikalų, vertė grožinę bei mokslo populiarinimo literatūrą. 1926 m. Lietuvos universitetas jam suteikė medicinos garbės daktaro laipsnį honoris causa.
K. Grinius skaudžiai išgyveno pirmąją SSRS ir nacistinės Vokietijos okupacijas. 1942 m. kartu su bendraminčiais įteikė Vokietijos okupacinei valdžiai memorandumą, kuriame reiškė susirūpinimą dėl kolonizacijos, represijų ir žydų žudynių. Už šį protestą buvo vieneriems metams ištremtas į Ąžuolų Būdą.
1944 m. rugpjūtį, artėjant SSRS kariuomenei, pasitraukė į Vakarus. 1947 m. sausį atvyko į JAV ir su šeima apsigyveno Čikagoje. Išeivijoje išliko politiškai aktyvus, raštu kreipėsi į įvairių valstybių vadovus ir tarptautines organizacijas, prašydamas padėti Lietuvai atkurti valstybingumą. Mirė tikėdamas Lietuvos laisve.
1994 m. spalio 8 d. įvykdyta paskutinė Prezidento valia – jo palaikai parvežti į Lietuvą ir palaidoti gimtinėje, netoli tėviškės esančioje maumedžių giraitėje.
Apdovanojimai
Už nuopelnus medicinos srityje suteiktas Lietuvos universiteto medicinos garbės daktaro laipsnis honoris causa (1926 m.).
Po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (1993 m.).
Po mirties suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas (2015 m.).
Atminimo įamžinimas
1926 m. Šilutės apskrityje pastatytam Šlažų tiltui į Rusnę suteiktas Kazio Griniaus vardas.
1926 m. sukurtas biustas (skulptorius Antanas Aleksandravičius). Buvo saugomas Vičiūnuose 1930 m. įkurtoje tuberkuliozės sanatorijoje, o šiuo metu eksponuojamas Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje.
1929 m. Marijampolėje, Kvietiškio priemiestyje, gatvė pavadinta Kazio Griniaus vardu. 1949 m. ji pervadinta Komunarų gatve, o 1989 m. istorinis pavadinimas sugrąžintas. Kazio Griniaus vardu pavadintos dar septynios gatvės Lietuvoje: Vilniuje, Kaune, Šatijų kaime (Kauno r. sav.), Pagrynių ir Šlažų kaimuose (Šilutės r. sav.), Selemos ir Kvietiškio kaimuose (Kazlų Rūdos sav.).
1937 m. draugija „Kova su džiova“ Vičiūnuose esančią tuberkuliozės sanatoriją pavadino Kazio Griniaus vardu. Sovietmečiu ji vadinta J. A. Domaševičiaus tuberkuliozės sanatorija. 1991 m. Kazio Griniaus vardas sanatorijai sugrąžintas.
1940 m. Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, Knygnešių sienelėje tarp 100 knygnešių, antrojoje lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ įrašyta: „Grinius Kazys, gydytojas“. 1950 m. paminklas buvo nugriautas, o 1997 m. atstatytas (architektas Liucijus Dringelis).
1991 m. gruodžio 17 d., minint 125-ąsias gimimo metines, Kaune, Žaliakalnyje, prie namo Aukštaičių g. 39, atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulptorius Vytautas Narutis) su įrašu: „Šiame name 1926–1941 m. gyveno Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius.“ 2001 m. lapkričio 27 d. lenta buvo pavogta, vėliau surasta ir 2006 m., minint 140-ąsias gimimo metines, atstatyta.
1994 m. gimtojoje Prezidento Kazio Griniaus sodyboje Selemos kaime (Kazlų Rūdos sav.), šalia gyvenamojo namo, pastatytas dvigubo kryžiaus formos akmens memorialinis paminklas.
1994 m. spalio 8 d. Mondžgirės giraitėje, Mikalavo miške, prie kelio Marijampolė–Kaunas, netoli gimtojo Selemos kaimo, perlaidoti Prezidento Kazio Griniaus palaikai ir įrengtas memorialas (skulptorius Kęstutis Balčiūnas, architektas Giedrius Svirskis).
1995 m. įsteigta kasmetinė Prezidento Kazio Griniaus vardinė bakalauro ir magistro stipendija studentams, pasižymėjusiems medicinos mokslų srityje.
1995 m. sausio 13 d. Kazlų Rūdos vidurinei mokyklai (nuo 1999 m. – gimnazija) suteiktas Prezidento Kazio Griniaus vardas.
1996 m. vasario 16 d. Kaune, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros kiemelyje (Vilniaus g. 33), atidengtas paminklas Kaziui Griniui (skulptorius Stasys Žirgulis, architektas Kęstutis Mikšys).
1997 m. gruodžio 16 d. Marijampolėje, name, kuriame su šeima gyveno Kazys Grinius, atidarytas Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus memorialinis muziejus. 2020 m. muziejus tapo Marijampolės krašto ir Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus muziejaus padaliniu.
1998 m. lapkričio 27 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus ant namo-muziejaus, kuriame gyveno Kazys Grinius, atidengė atminimo lentą.
1999 m. Kazlų Rūdoje, Prezidento Kazio Griniaus gimnazijos kieme, atidengtas koplytstulpis dr. Kaziui Griniui. Jį iš ąžuolo išdrožė Vytas Aputis ir Algirdas Ališauskas. 2021 m. rugsėjo mėn. asociacijos „Jaunoji Sūduva“ iniciatyva Kazlų Rūdoje (Prezidento Kazio Griniaus ir signataro Petro Dovydaičio skvere, Atgimimo g.) pastatytas paminklas Prezidentui Kaziui Griniui.
