„…iki galo išrašytoje vyriškoje tautinio atgimimo istorijoje net ir aktyviai besireiškiančioms moterims buvo paliktas „namų šeimininkių“, padėjėjų, „rūpesčių moterų“ vaidmuo, nors daugeliu jos ir buvo tie tikrieji kultūrinio gyvenimo varikliai“. / Žydronė Kolevinskienė/
Sofija Zaleskaitė – bajoro duktė, tad, kaip ir daugelis tuometinių bajoraičių, buvo auklėjama pagal lenkiškas tradicijas. Pradinis mokslas tuo metu sąmoningai buvo sulenkintas arba surusintas, todėl lietuvaičiams, ypač bajorų vaikams, išlaikyti lietuviškąjį identitetą buvo beveik neįmanoma. Baigusi privatų mergaičių pensionatą Suvalkuose, ji įstojo į Veiverių gimnaziją, kurioje, išlaikiusi egzaminus, tapo pradžios mokyklų mokytoja. XIX a. aštuntajame dešimtmetyje S. Zaleskaitė dirbo Naumiesčio dviklasėje pradinėje mokykloje. Dirbdama tarp lietuvių ji pamilo lietuvių kalbą, kultūrą ir šio krašto žmones. Suvokusi savo tautinį identitetą ji nebesigėdijo kalbėti lietuviškai.
1875 m. į Naumiesčio dviklasę mokyklą buvo atkeltas Petras Arminas-Trupinėlis. S. Zaleskaitė tais pačiais metais susituokė su poetu, tačiau neilgai trukus jis mirė. Gulėdamas mirties patale P. Arminas-Trupinėlis prisaikdino savo bičiulį Petrą Kriaučiūną vesti našlę S. Zaleskaitę-Arminienę. 1889 m. gegužės 30 d. Naumiestyje įvyko jų vestuvės. Kriaučiūnui pradėjus dirbti teisėju Plokščiuose, sutuoktiniai apsigyveno Tiškevičiams priklausiusiame Plokščių dvaro name.
Greitai Kriaučiūnų namai tapo tikru lietuvybės centru. Į Plokščius vyko visi, neabejingi Lietuvos ir lietuvių kalbos likimui. Čia rinkdavosi varpininkai, užsukdavo buvę mokiniai, kolegos, draugai, studentai; kurį laiką čia gyveno Vincas Kudirka. Plokščius ypač pamėgo Europos lingvistai ir filologai: A. Aleksandrovas, E. Volteris, J. Boduenas de Kurtene, danas A. Benedictenas, suomiai J. Mikola ir A. Niemi. S. Kriaučiūnienė ypač artimai bendravo su suomių rašytoja Maila Talvio, kuri su vyru prof. J. Mikola kelis kartus viešėjo svetinguose lietuvių namuose Plokščiuose ir Marijampolėje. Išsilavinusi bajorė mokėjo reprezentuoti Lietuvą, atskleisti kultūrines ir istorines peripetijas, sudominti svečius ir įtraukti juos į diskusijas, todėl užsienio spaudoje apie Lietuvą atsiliepdavo labai palankiai.
Idilė Plokščiuose truko neilgai. Dėl lietuviškos veiklos P. Kriaučiūnas buvo atleistas iš teisėjo pareigų. 1899 m. Kriaučiūnai persikėlė į Marijampolę, kur toliau rūpinosi lietuvių kultūra ir skatino žmonių savivoką lietuvių tapatybės klausimais. Marijampolėje S. Kriaučiūnienė rūpinosi kaimo merginų švietimu, įsteigė ruošos mokyklą ir slapta mokė lietuvių kalbos bei istorijos. Jai nebuvo lengva įtikinti Marijampolės apylinkių ūkininkus leisti dukroms siekti išsilavinimo, nes tuometinėje visuomenėje vyravo įsitikinimas, kad mergaičių į mokslus leisti nereikia. Tai buvo pagrindinis S. Kriaučiūnienės tikslas. Dauguma jos mokinių tapo pirmosiomis lietuvėmis Suvalkijos krašte, kurios baigė aukštuosius mokslus.
