„…iki galo išrašytoje vyriškoje tautinio atgimimo istorijoje net ir aktyviai besireiškiančioms moterims buvo paliktas „namų šeimininkių“, padėjėjų, „rūpesčių moterų“ vaidmuo, nors daugeliu jos ir buvo tie tikrieji kultūrinio gyvenimo varikliai“. / Žydronė Kolevinskienė/
Sofija Zaleskaitė – bajoro duktė, tad kaip ir daugelis tuometinių bajoraičių buvo auklėjama pagal lenkiškas tradicijas. Tuo metu pradžios mokslas buvo sąmoningai sulenkintas arba surusintas. Todėl lietuvaičiams, o ypač bajorų vaikams, išlaikyti lietuviškąjį identitetą buvo beveik neįmanoma. Baigusi privatų mergaičių pensionatą Suvalkuose, įstojo į Veiverių gimnaziją, kurioje išlaikiusi egzaminus tapo pradžios mokyklų mokytoja. XIX a. aštuntajame dešimtmetyje S. Zaleckaitė dirbo Naumiesčio dviklasės pradinės mokyklos mokytoja. Dirbdama tarp lietuvių pamilo lietuvių kultūrą, kalbą ir pačius šio krašto žmones. Suvokusi savo tautinį identitetą nebesigėdijo kalbėti lietuviškai.
1875 m. į Naumiesčio dviklasę mokyklą buvo atkeltas Petras Arminas-Trupinėlis. S. Zaleskaitė su poetu susituokė tais pačiais metais, tačiau neilgai trukus P. Arminas-Trupinėlis mirė. Gulėdamas mirties patale jis prisaikdino savo bičiulį Petrą Kriaučiūną vesti našlę S. Zaleskaitę-Arminienę. 1889 m. gegužės 30 d. Naumiestyje įvyko jų vestuvės. Kriaučiūnui pradėjus dirbti teisėju Plokščiuose, sutuoktiniai apsigyveno Tiškevičiams priklaususio Plokščių dvaro name.
Greitai Kriaučiūnų namai tapo tikru lietuvybės centru. Į Plokščius vyko visi neabejingi Lietuvos ir lietuvių kalbos likimui. Čia rinkdavosi varpininkai, užsukdavo buvę mokiniai, kolegos, draugai, studentai, kurį laiką gyveno Vincas Kudirka. Plokščius ypač pamėgo Europos lingvistai ir filologai: A. Aleksandrovas, E. Volteris, J. Boduenas de Kurtene, danas A. Benedictenas, suomiai J. Mikola ir A. Niemi ir t.t. S. Kriaučiūnienė ypač artimai bendravo su suomių rašytoja Maila Talvio, kuri su savo vyru prof. J. Mikola kelis kartus viešėjo svetinguose lietuvių mamuose Plokščiuose ir Marijampolėje. S. Kriaučiūnienė, išsilavinusi bajorė, mokėjo reprezentuoti Lietuvą, atskleisti visas kultūrines ir istorines peripetijas, mokėjo sudominti ir įtraukti į diskusijas, todėl svečiai užsienio spaudoje gražiai atsiliepdavo apie Lietuvą ir čia sutiktus žmones.
Idilė Plokščiuose truko neilgai. Dėl lietuviškos veiklos P. Kriaučiūnas buvo atleistas iš teisėjo pareigų. 1899 m. Kriaučiūnai persikėlė į Marijampolę, kurioje toliau dirbo lietuvių kultūrai, skatindami žmonių savivoką lietuvių tapatybės klausimais. Marijampolėje S. Kriaučiūnienė rūpinosi kaimo merginų švietimu, įsteigė ruošos mokyklą ir slapta mokė lietuvių kalbos, istorijos. S. Kriaučiūnienei nebuvo lengva įtikinti Marijampolės apylinkių ūkininkus suteikti savo dukroms išsilavinimą (tuometinėje visuomenėje vyravo įsitikinimas, kad mergaičių į mokslus leisti nereikia). Tad – tai buvo pagrindinis S. Kriaučiūnienės tikslas. Dauguma jos mokinių tapo pirmosiomis lietuvėmis Suvalkijos krašte, kurios baigė aukštuosius mokslus.
