Vincas Pietaris skaityti ir rašyti pramoko namuose, o pirmasis jo mokytojas buvo kaimo daraktorius. Nuo 1859 m. mokėsi Pilviškių parapinėje mokykloje. 1865 m. įstojo į Marijampolės keturklasę mokyklą, vėliau mokėsi Suvalkų berniukų gimnazijoje. 1870–1879 m. studijavo Maskvos universitete, kur įgijo fiziko matematiko ir gydytojo specialybes.
Baigęs mokslus, vedė Marijoną Nikolajevą Kosovič. Kaip ir jo draugas Jonas Basanavičius, V. Pietaris negavo darbo Lietuvoje, todėl pasirinko apskrities gydytojo praktiką Diamianske (Novgorodo gubernijoje). 1883 m. su žmona persikėlė į Ustiužną. Gydytojo darbas toli nuo tėvynės buvo sunkus, o likimo nepalengvino ir kai kurių draugų smerkimas dėl santuokos su svetimtaute. Vis dėlto žmonos palaikomas V. Pietaris galėjo toliau darbuotis Lietuvos labui. Jo parašytas romano „Algimantas“ rankraštis pasiekė žmones, galėjusius jį išleisti. Į Lietuvą V. Pietaris grįžo 1896 m. ir apsigyveno Kauno senamiestyje, tačiau netrukus vėl išvyko į Ustiužną.
Didelė V. Pietario aistra buvo istorija. Spėjama, kad šį pomėgį galėjo paskatinti J. Basanavičiaus įtaka. Lietuvos praeities pėdsakų jis ieškojo ir rasdavo net gyvendamas toli nuo tėvynės. Taip atsirado didelės apimties straipsniai „Šiaurės ežios mūsų tautos ir mūsų kunigaikštystės senovėje“ (1893), „Lietuviai amžių glūdumoje“ (1894), „Nauji istoriški taktai. Lietuviai viduryje ir šiauraryčiuose Europos“ (1894). Domėjimasis Lietuvos istorija, ypač valstybės kūrimosi laikotarpiu, ir nuolatiniai literatūriniai smulkiosios prozos bandymai paskatino V. Pietarį parašyti pirmąjį lietuvių istorinį romaną „Algimantas“, kurio rankraštis sukurtas 1900–1901 m.
V. Pietaris puikiai piešė ir tapė, grojo smuiku, domėjosi lietuvių kalba bei literatūra. Dar būdamas penktoje klasėje pradėjo rašyti lietuvių kalbos gramatiką. Išvertė I. Liskovskio knygelę „Trys pamokslai apie gaspadorystę“, išleistą Ragainėje 1883 m. A. Dambrausko paskatintas, pradėjo reikštis kaip publicistas ir bandė savo jėgas literatūroje, rašydamas apsakymus. Jo kūriniai buvo spausdinami „Varpe“, „Aušroje“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“, „Ūkininke“ ir kituose leidiniuose. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštyne išliko jo straipsnis „Geologija“ – dar viena sritis, kurioje V. Pietaris gilino savo žinias ir bandė jėgas.
Daugiausia jėgų ir laiko reikalavo tiesioginis darbas – V. Pietaris buvo atsidavęs gydytojas. Jis ne tik gydė ligonius, bet ir tyrinėjo ligas. Buvo nemažai pasiekęs gydydamas džiovą, surado veiksmingą plaučių uždegimo gydymo būdą, o geriausių rezultatų pasiekė tyrinėdamas šiltinę.
Atminimo įamžinimas
Minint rašytojo 100-ąsias mirties metines, Marijampolės senosiose kapinėse buvo atidengtas skulptorių Juliaus Narušio ir Jono Dulinsko sukurtas paminklas. Jis pastatytas greta kitų lietuvių tautos šviesuolių – Petro Armino kapo ir Petro Kriaučiūno kenotafo. V. Pietario kapas Marijampolėje yra simbolinis, nes rašytojo palaikai jau daugiau kaip 120 metų ilsisi Ustiužnoje. Paminklą atidengė Kovo 11-osios Akto signataras, Lietuvos tūkstantmečio komisijos pirmininkas ir monografijos apie V. Pietarį autorius Gediminas Ilgūnas.