Pagaliau Sasnavos bibliotekoje pristatyta rokiškėno Rimanto Ražinsko kūryba. Dėl pandeminės situacijos net dvejus metus bibliotekai teko atidėti „gyvą“ susitikimą su Rimanto poezija bei publicistika.
Poezijos rinkinys „Pavasaris žirgus balnojo“ – pirmoji rokiškėno knyga, išleista jau po autoriaus mirties. Tai tarsi „pavėluoti aplodismentai“ talentingam kūrėjui, kurio eilėraščiuose dominuoja jaunystės polėkio, meilės, gyvenimo prasmės temos. Daugelyje kūrinių jaučiama žmogaus egzistencijos trapumas, netikėtai atsiranda mirties motyvas. „Ta valanda – tik šuolis / Į kitą karalystę. / Nereiks ilgai važiuot…“ – tarsi užkoduodamas savo mirtį (Rimantas žuvo autoavarijoje) rašo eilėraštyje „Gyvenimas gražus“. Tačiau jo kūryboje yra ir švelnaus sarkazmo, autoironijos, „Kartais reikia šukės puodžiui, / Kartais moteriai – gėlės. / Aš kas dieną pasiguodžiu, / Kad numirsiu, kai reikės.“
Gimęs Armonių kaime, rokiškėnas savo gyvenimą susiejo su Jonava. Baigęs Kauno Politechnikos instituto (dabar – Technologijos universitetas) Cheminės technologijos fakultetą, dirbo vadovaujamą darbą AB „Achema“ laboratorijoje.
Įdomi ir netikėta Rimanto kūrybos kelionė į Suvalkiją. Antrąjį 1000 egzempliorių knygos leidimą finansavo Jonas Juraitis, gyvenantis Selemos kaime Kazlų Rūdos savivaldybėje. Autoriaus rankraščiai Jonui į rankas pateko jau po Rimanto žūties. Gaila, kad pats poetas savo eilėraščius slėpė stalčiuose, pagarsindamas galbūt tik tuos, kuriuos dedikavo giminėms, kolegoms ir bičiuliams.
Kūrėjo ėjimas į skaitytoją atvira širdimi, nuoširdumas, teksto žaismingumas ir melodingumas bei paties Jono gebėjimas suvokti ir giliai išgyventi poetinį žodį, pakerėjo į renginį atėjusius žmones. Jonas daugeliui R. Ražinsko tekstų yra sukūręs melodijas, dainas unikaliai atlieka pritardamas suvalkietiškomis kanklėmis. Valandos trukmės programa (laiką skaičiavo smėlio laikrodis!) buvo tokia įdomi, kad nustojus skambėti kanklėms ar dainos melodijai atrodė, jog bibliotekoje nėra nei gyvos dvasios… Tik Jono rankose retkarčiais sučežėdavo vienas po kito verčiamas knygos lapas – Jonas visus R. Ražinsko eilėraščius skaito atmintinai, tuo labai nustebindamas žiūrovus. Knyga tokia „suskaityta“, kad labiau primena seną maldaknygę, iš kurios kasdien meldžiamasi. Gal todėl, kad „gera poezija tai kaip medus – negenda, nepasensta“.
