Igliaukos miestelio lankytojai atėję į biblioteką kone visada turi progos pasidžiaugti eksponuojamais vietos menininkų (ir ne tik) darbais. Tos parodos svarbios ne tik patiems kūrėjams, bet ir igliaukiečiams bei žmonėms atvykstantiems iš kitų vietovių. Smagu pasidžiaugti kaimo gyvybe, kaimo gyventojų paslėptais talentais. Ne išimtis ir dabar, nuo rugpjūčio 6 d. bibliotekoje eksponuojama Šventragio kaimo gyventojo Raimondo Vieraičio tapybos darbų paroda „Kraštovaizdžio magija“.
Autoriaus paveiksluose atsiveria praeities, nykstančio Lietuvos kaimo tradicijos, gamtos ir laiko patirtys.
R. Vieraitis gimė ir užaugo Marijampolėje. Ten baigė vidurinę mokyklą, įgijo profesiją, dirbo įvairiose įmonėse suvirintoju. Nuo 1994 metų apsigyveno Šventragio kaime – mamos tėviškėj. Kaimas nesvetimas, nes vaikystės vasaros prabėgdavo senelių Vokietaičių sodyboje. Piešti mėgo nuo pat vaikystės, nes ir amžinatilsį tėtis piešė karikatūras. Dabar didelę dalį laiko atima meniškų dirbinių iš metalo gamybos (lauko šviestuvai, stovai gėlėms, šašlykinės ir kt.). Piešti mėgsta ir dukros.
Raimondas pasakoja: „Mane supa natūrali gamta, upė, ūkio rakandai, žemė. Dabar daug kas ieško natūralios gamtos, bėga iš miesto, kad galėtų pakūrenti laužą ar basomis pavaikščioti ant pievos. Aš tokią prabangą turėjau nuo pat mažumės. Visuomet jaučiau gamtos pulsavimą, jos besikeičiančią spalvinę paletę. Gal dėl to ir mėgstu tai, kas natūralu ir tikra. Nostalgiją kelia šalia upės Šlavantos paupy plevenantys gluosniai. Tuose lapuose visa plati spalvinė gama – šviesos šešėlio žaismas. Mėgstu perėjimus iš šviesos į spalvą.
Įdomiausia, kad piešimas yra nenuspėjamas procesas. Nauji atradimai gali aplankyti visai to nesitikint, svarbiausia – dirbti. Tik dirbdamas pamatau, kad kažkas keičiasi, kažkas gerėja. Manau, kad piešiant labai svarbi intuicija. Manoji intuicija dažniausiai atsigręžia į gamtą“.
Daug kam teko girdėti pasakymą „Gamta yra mūsų namai“. Šioje parodoje būtent tai ir atsispindi. Mintys, prisiminimai kristalizavosi į paveikslus. Tuose paveiksluose užkoduota daug istorijų, gyvenimiškų kaimo patirčių. „Jos žinomos tik man vienam, kadangi aš jas patyriau. Bet per paveikslą jas gali atpažinti ir kiti, o tai jau kolektyvinė atmintis“, – sako Raimondas.
Paveiksluose autorius sukūrė savo atminties pasaulį, kartu prisiliesdamas prie visiems universalių temų, universalių patirčių. Gal todėl žmonėms tokie darbai patinka, nors dažnas bando išsiginti kaimo vaizdinių arba natūraliai juos pamiršta. Dabar juk įsigalėję miestai, o kaimas, gamta ir juose slypintis tikrumas pamiršti. Paveikslams gyvybės ir savastį suteikia pats autorius.
Labai svarbu, kad žmogus kaip augalas būtų tinkamoje žemėje tam, kad galėtų skleistis, žydėti pačiomis įvairiausiomis spalvomis. Kasdienybė ir pats tapymo procesas įkvepia…
Mums reikia medžio, erdvės, kad išmatuotum koks didelis koks mažas žmogaus gyvenimas…
