Sasnavos bibliotekoje pristatyta Inetos Pasiukevičiūtės fotografijų paroda „Miesto veidai: Durys“. Ši paroda, tai kvietimas stabtelėti ir pažvelgti į tai, pro ką kasdien praeiname nė nesusimąstydami. Pažvelgti į duris kitaip, ne tik kaip į architektūros detalę, bet ir kaip į simbolį. Simbolį – pasirinkimo, pokyčio, kelionės ir drąsos.
Fotografijoje durys sustabdo akimirką. Jos nekalba žodžiais, tačiau pasakoja apie laiką, žmones, laukimą, ilgesį ir viltį.
Autorės meilė durims gimė tuomet, kai buvo nuspręsta pakeisti senąsias Sasnavos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios Sasnavos duris. Tąkart kilo paprastas, bet prasmingas klausimas – ar tikrai viską, kas sena, būtina pakeisti? Gal galima restauruoti, išsaugoti, leisti istorijai gyventi toliau? Nors senųjų durų išsaugoti nepavyko, būtent ši akimirka tapo įkvėpimu fotografuoti duris – nebylius laiko, žmonių ir vietų liudininkus.
Šiandien autorės kolekcijoje apie tūkstantis įvairiose šalyse įamžintų durų. Kur bekeliautų, jos žvilgsnis pirmiausia sustoja ties jomis. Durys jai – ne tik architektūros detalė. Kiekvienos jų saugo savo istoriją, pasakoja apie namus, miestus, žmones ir laikmečius.
Parodos pristatymo metu Ineta pasidalijo ir nuotaikingu nutikimu. Keliaudama po Žemaitiją ji vienoje sodyboje pastebėjo išskirtines duris ir sulaukusi šeimininko, mandagiai paprašė leidimo jas nufotografuoti. Šis tik nusijuokė: „Nu ir durniukų yra – duris fotografuoja.“ Tačiau būtent toks gebėjimas pamatyti grožį ten, kur kiti praeina abejingai, ir išskiria fotografės kūrybinį žvilgsnį.
Autorė prisipažino, kad ypatingą džiaugsmą patiria žiūrėdama filmus, kuriuose netikėtai atpažįsta jau fotografuotas duris. Tą akimirką tarsi atgyja kelionių prisiminimai, sugrįžta atradimo džiaugsmas ir fotografavimo akimirkos.
Ineta vadovaujasi ir svarbiomis etikos nuostatomis – ji niekada nefotografuoja kapinių vartų ar juos menančių durų, o privačiose valdose esančius objektus fotografuoja tik gavusi savininkų leidimą.
Paroda „Miesto veidai: Durys“ kviečia pažvelgti į duris ne kaip į kasdienį daiktą, bet kaip į tylų miesto veidą – ribą tarp praeities ir dabarties, tarp svetimo ir savo, tarp smalsumo ir paslapties. Kiekvienos durys čia tampa savitu pasakojimu, primenančiu, kad grožis dažnai slypi ten, kur kasdien praeiname jo nepastebėję.
Ačiū Inetai ir visiems renginio dalyviams. Tegu ši paroda primena, kad kiekviena diena mums dovanoja naujas duris. O svarbiausia, nepritrūkti drąsos jas praverti!
Sasnavos padalinio bibliotekininkė
Aušra Valaitienė
