Genealiausias, skaudžiausias, nepaprastos literatūrinės vertės kūrinys Oscaro Wilde’o (Oskaro Vaildo) „De profundis“ nepraranda skaitytojų dėmesio jau 70 metų.
„De profundį“ O. Wilde’as parašė „iš gilumos ir iš grandinių“, tiksliau sakant, būdamas katorgoje, kur, nubaustas dėl savo neteisėtos meilės ir netoleruotinų santykių, pakliuvo viską prarasdamas: žmoną, vaikus, moksliniko karjerą, šeimą – viską, ką gali prarasti žmogus, gyvenantis visuomenėje. Vis dėlto jis neprarado savo talento, genialumo, taurios širdies.
Daugelis šią knygą jau yra perskaitęs, daugelis skaitė ne vieną kartą ir, ko gero, vėl skaitys. Iš „De profundžio“ galima pasisemti tiek sentencijų ir išminties, tiek gyvenimo pažinimo ir gėrio, kad perskaičius užima kvapą ir pritrūksti žodžių patirtam įspūdžiui nusakyti.
„Pasaulyje, kuris geriausiu atveju abejingas, o dažniausiai priešiškas intelektualiam ir estetiniam gyvenimo būdui, Oscaras Wilde’as (Oskaras Vaildas) tikėjosi gyventi apgaubtas besižavinčių gerbėjų. Jis buvo apdovanotas nepaprastai akiplėšišku ir paradoksaliu protu, todėl prisidarydavo priešų kiekvienu savo sąmoju. Jis norėjo, kad gyvenimas liktų toks kaip Oksforde, kai tėvas apmokėdavo sąskaitas, universitetas globė nuo pasaulio atskleisdamas amžiais saugomas žinias ir grožį, o jis pats visada galėjo laisvai pasirinkti tik tai, kas puiku, tobula, rafinuota, ir atmesti tai, kas grubu, niekinga ir žema. Wilde norėjo paragauti visų vaisių iš gyvenimo sodo, bet tik iš saulėtosios jo pusės, – taip ir sakė savo draugui vaikštinėdamas Magdalenos taku.
Šaltinis: www.patogupirkti.lt
