Kokiais skanėstais nuo mūsų stalo galima lepinti šunis, o kokiais, šiukštu, ne? Ar augintiniams tinka veganiška mityba? Kaip suprasti, kodėl jie nevalgo ir ar pakankamai miega? Ką šunys sapnuoja? Kada jiems liūdna ir ko jie bijo? Kokių kvapų nemėgsta? Kodėl keturkojams reikalingi masažai? Kaip dažnas glostymas keičia šeimininko ir šuns santykį?
Ar norėtumėte pajausti, ką reiškia būti šunimi?
Aš, Alfas Ivanauskas, virtuvės šefas, kulinarinių laidų ir knygų autorius, dviejų didžiųjų (karališkųjų) pudelių – Hario ir Edžio – šeimininkas, atvirai jums sakau: šunimi būti sutikčiau, tačiau tik tada, jeigu žinočiau, kad mano šeimininko perskaitytų knygų sąraše yra būtent ši knyga.
Jei šeimininkas atidžiai perskaitytų šią knygą, būčiau ramus, kad jis manęs nemaitins vien sausu nuobodžiu maistu šunims. Kramsnočiau arbūzą, spanguoles ar moliūgų sėklas, o desertui skanaučiau natūralius vaisių ir uogų guminukus.
Nebijočiau, kad „išskydęs“ nuo mano mielo šuniško žvilgsnio, pradės lepinti mane šokoladu ar vyšniomis. Nors dėl šių gėrybių varvinu seilę, šokoladas, vyšnios, kava, vynuogės ir keptos vištienos kauliukai šunims labai kenkia.
Žinočiau, kad šeimininkas šukuos mano kailį kas antrą dieną – ne tik dėl plaukų, bet ir dėl to, kad šukavimas ir glostymas labai ramina – kartais nejučia net užsnausčiau, be to, šis ritualas stiprintų mudviejų ryšį ir pasitikėjimą vienas kitu.
Būčiau ramus, nes šeimininkas žinos, kad ir aš kartais jaučiu atsiskyrimo nerimą, o šiam ištikus jis manęs nebartų ir stengtųsi man padėti.
Šaltinis: www.knygos.lt
