Susipažinkit
su Genfru. Jis – kalbėti negebantis barzdotas vyras, kuris gyvena begalinio
miško viduryje. Iš Genfro lūpų veržiasi ne žodžiai, o nesuprantamas murmėjimas,
mykimas… Ir vis dėlto židinyje deganti ugnis, nakties tamsa ar mėlynas
dangus, rodos, su vyru puikiausiai susikalba.
Genfras prieš išsikeldamas į mišką išgyveno ne
vieną tamsų nutikimą. Tamsų, nes netaisyklingą, netaisyklingą, nes nemalonų.
Sakysite, mūsų visų gyvenime nutinka nemalonių
nutikimų, ir, žinoma, būsite visiškai teisūs. Tačiau Genfro išgyvenimai ne tik
atėmė jo gebėjimą kalbėti, bet ir privertė kasdien mylėtis su vienatve.
Antrajame romane „Nevieniša vienatvė“
(pirmasis Luko Petrausko romanas „Akiniai
nuo mėnulio“) persipina
dabartis ir praeitis. Lietuviškai to nepasakysi, tad… The book is thrilling.
Jokių ilgų aprašymų ar tuščios lyrikos. Skaitant kartais teks sustoti ir
atsikvėpti – suakmenėjusios akys žvelgs bereikšmiu žvilgsniu, galva linguos į
šonus lyg nenorėtų patikėti, kad TAI įvyko, o protas… Jis virpės. Kiekvienas
neuronas drebės iš jaudulio, baimės, siaubo ar graudulio. Tai ne cukrinė
literatūra. Sakau sąžiningai – tai romanas nedidelei žmonių daliai, norinčiai
ne tik skaityti, bet ir žiūrėti. Žiūrėti knygą lyg filmą, kuriame jausite,
išgyvensite kartu su Genfru ir trumpam apsistosite fantazijos miške, kuriame
aidės šūviai, klyksmai, ant skruostų tikš kraujas, o purvinos malonumo dejonės
pašiauš odą, duok Dieve, ją dar ir sudrėkins…
Šaltinis: www.patogupirkti.lt
