Rašydama šį sąsiuvinį jaučiuosi daranti sunkią nuodėmę, šventvagystę: tarsi šnekėčiausi su velniu. Atverčiu jį drebančiom rankom: man baisu. (…) Galbūt yra žmonių, kurie pažindami save geba tobulėti; užtat aš, kuo geriau save pažįstu, tuo labiau glumstu.
Alba de Céspedes
Šio romano centre – moters, suvokusios išorinio ir vidinio gyvenimo prieštarą, drama.
Valerija Kosati nė neįtarė, kokia ji nusivylusi gyvenimu, kol į juodą sąsiuvinį nepradėjo slapta užrašinėti savo minčių ir jausmų. Tai paskatino ją atidžiau pažvelgti į save. Netrukus Valerija suvokė, kad jos individualumą slopina atsidavimas ir pareigos jausmas vyrui, dukrai ir sūnui.
Plieskiantis tėvų ir vaikų, vyro ir žmonos, draugų ir meilužių konfliktams išryškėjo, kas iš tikrųjų slypi už respektabilios Kosati šeimos fasado. Šis pasirodė esąs trapesnis, nei buvo galima įsivaizduoti.
Tai įtraukianti, lėtai įsiliepsnojanti knyga. Jos puslapiuose veriasi buitis, kasdienybė ir laisvės siekis, santuokos ir šeimos kritika… Valerija atvirai samprotauja apie lytį, socialinius sluoksnius ir laiko tėkmę – ir dauguma jos įžvalgų nėra malonios.
Kaip teigia Alba de Céspedes, tikras išsilaisvinimas niekada nebūna lengvas – ir dėl to šis siekis tik dar vertesnis.
„Uždraustasis sąsiuvinis“ pirmą kartą išleistas 1952 m. Romanas neseniai prikeltas naujam gyvenimui anglakalbiame pasaulyje. Šis kūrinys – tikras literatūros pasaulio atradimas.
Alba de Céspedes (1911–1997) gimė Romoje Kubos diplomato ir jo italės žmonos šeimoje. Rašytojos senelis buvo pirmasis Kubos prezidentas. Šeiminė aplinka, kurioje ji augo, padarė didelę įtaką autorės kūrybai.
Šaltinis: www.knygos.lt
