Verbų rišimas – tai gilias tradicijas turintis amatas, siejamas su Lietuvos kultūriniu paveldu ir Velykų laukimo laikotarpiu. Tai ne tik dailus rankdarbis, bet ir ritualinė praktika, simbolizuojanti gyvybę, atsinaujinimą bei gamtos pabudimą po žiemos.
Igliaukos bibliotekoje edukaciją vedė Jurgita Treinytė – tautodailininkė, tautinio paveldo puoselėtoja, knygos „Tradicinių lietuvių dirbinių kūrimas“ autorė. Edukacijoje dalyvavo ne tik Igliaukos, bet ir Gudelių bibliotekos lankytojai. Jos metu dalyviai susipažino su lietuviškomis tradicijomis bei gamtos teikiamomis medžiagomis, išgirdo patarimus kokius ir kada rinkti augalus, susipažino su tradiciniais komponavimo būdais, spalvų derinimo principais ir rišimo technikomis.
Verbas dažniausiai sudaro sausi augalai: margaspalviai gėlių žiedai, smilgos, kadagio šakelės, gluosnio „kačiučiukai“ bei kiti laukų augalai. Kiekvienas augalas turi simbolinę reikšmę: kadagys siejamas su apsauga, gluosnis – su gyvybės jėga, o spalvingos gėlės suteikia verbai estetinės vertės.
Rišant verbas buvo naudojamos skirtingos technikos: tradicinė Vilniaus verbų pynimo maniera, kur augalai tankiai surišami aplink kotelį, arba paprastesni rišimo būdai, leidžiantys sukurti natūralesnes, laisvesnes kompozicijas. Visos edukacijos dalyvės greitai surišo tradicinę suvalkietišką verbą. Rišti Vilniaus krašto verbą buvo sudėtingiau, bet po užėmimų moterys išsinešė ne tik savo rištas verbas, bet ir naujas žinias apie lietuvių tautos papročius.
Tokios edukacijos padeda puoselėti ir perduoti iš kartos į kartą lietuviškas tradicijas. Tai ne tik meninis procesas, bet ir galimybė susipažinti su senoviniu pasaulio suvokimu, gamtos pagarba ir bendruomeniškumo dvasia. Dalyvaudamas verbų rišimo edukacijoje, kiekvienas gali prisiliesti prie lietuviško spalvingo paveldo ir sukurti unikalų, asmeninį Velykų simbolį.
Dalia Sudeikienė
Igliaukos padalinio bibliotekininkė
