Balandžio 29 d. bibliotekoje apsilankiusi rašytoja Ilona Ežerinytė pravedė igliaukiečiams kūrybinio rašymo dirbtuves. Ilona Ežerinytė – rašytoja, trijų prestižinių Lietuvos vaikų literatūros premijų laureatė, literatūros konkursų laimėtoja, tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY narė, kūrybinio rašymo mokytoja, knygų „Šunojaus diena“, „Sutikti eidą“, „Verksnių klubas“ ir „Skiriama Rivai“, „Tetulė Liu“ ir „Dabar Marselis“ autorė.
Kodėl skaitome arba kodėl nemėgstame skaityti? Kaip užkabina knygos? Kokių savybių reikia norint parašyti knygą? Kūrybiškumo ir dar kartą kūrybiškumo…
„Ar kada svajojote parašyti knygą? Aš norėčiau jūsų svajonę paversti tikrove“ – sakė rašytoja Ilona Ežerinytė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos gimnazistams bei bibliotekos lankytojams susirinkusiems į jos vedamas kūrybinio rašymo dirbtuves.
Rašytoja dalyviams uždavė smagius ir žaismingus pratimus, skirtus lavinti mąstymą ir vaizduotę. Jie turėjo surasti asociacijas įvairios figūroms, sukurti istoriją pagal išrauktą personažą. Žaismingo pokalbio metu rašytoja atskleidė įkvepiančių istorijų paslaptis. Jos padedami kūrybinių dirbtuvių dalyviai vedė savo herojus per įvairius išbandymus ir nuotykius link laimingos pabaigos. Svarbiausia buvo išlikti originaliu ir nemėgdžioti kitų!
Susitikime rašytoja Ilona Ežerinytė pateikė skaitytojams knygų ir istorijų rašymo trumpą „abėcėlę“. Anot prozininkės, paskatinti rašyti gali net ir paprasčiausios situacijos. Kūrėja teigė, kad aplinkos analizavimas yra svarbus rašytojo bruožas, kadangi idėjos neretai kyla iš smulkmenų kiekvieno žmogaus kasdienybėje, svarbiausia jas pastebėti.
„Norint parašyti knygą reikia žinoti vadinamą „Pelenės“ schemą. Tai ir mūsų gyvenimo schema – gebėjimas dirbti, mylėti, džiaugtis, kentėti ir vėl džiaugtis po kančios“,- kalbėjo rašytoja.
Tinkamu laiku į rankas paimta tinkama knyga gali padaryti stebuklus. Labai sunku, kai nerandi žmogaus, kuris suprastų tai, ką tu jauti, su kuriuo galėtumei pasidalyti savo išgyvenimais, o jis atsakytų: „Žinau! Ir man taip buvo.“ Kai tokio artimo žmogaus paauglio gyvenime nėra, juo gali tapti knygos veikėjas, kuris patiria tą patį, ką patiria paauglys. Šis veikėjas tarsi sako: „Tai išgyvenai ne tu vienas. Tai išgyvenau ir aš. Ir… išlikau.“ Todėl labai svarbu, kad paaugliškos knygos turėtų laimingą pabaigą arba bent jau nuorodą į laimę. Kad paauglys matytų, jog iš tos tamsos, kurioje jis jaučiasi esąs, galima išlipti.
Skaitykite knygas ir rasite išeitis, atsisveikindama palinkėjo rašytoja.
Dalia Sudeikienė
Igliaukos padalinio bibliotekininkė
