Keturi spaudos draudimo dešimtmečiai

Šiais metais sukanka 160 metų, kai uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis, 120 metų, kai spauda lotyniškais rašmenimis vėl tapo legali ir 20 metų, kai UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalų ir pasaulyje neturintį atitikmenų reiškinį.
Šioms sukaktims paminėti Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje parengta paroda „Keturi lietuviškos spaudos draudimo dešimtmečiai / 1864-1904 / Marijampolės kraštas“. Parodoje pasistengėme atspindėti mūsų tautai itin skausmingą bei sudėtingą laikotarpį nuo 1864-ųjų iki 1904-ųjų. Parodos lankytojams suteikiame unikalią galimybę pamatyti mūsų bibliotekoje saugomus spaudos draudimo laikotarpio leidinius.

1864 m. birželio 5 dieną Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, suderinęs su Sankt Peterburgo vyriausybe, pasirašė Vilniaus cenzūros komitetui adresuotą raštą, kuriuo įsakė daugiau nepraleisti spaudai nė vieno elementoriaus, parašyto lietuviškais rašmenimis: šie elementoriai turi būti spausdinami rusiškais rašmenimis (kirilica). Prasidėjo vienas tamsiausių laikotarpių mūsų istorijoje – Lietuviškos spaudos draudimo metai. Tik trys žodžiai, tik keturi dešimtmečiai, tačiau mažos šalies istorijoje tai ištisa epocha, pažadinusi lietuvių tautinį orumą. Dar tais pačiais metais, vyskupo Motiejaus Valančiaus paskatinta, kilo pasipriešinimo banga carinei nutautinimo politikai. Buvo organizuota lietuviškų knygų leidyba Rytų Prūsijoje ir jų gabenimas į Lietuvą. Taip užgimė knygnešystė, atsirado knygnešiai, daraktoriai ir slaptos vargo mokyklos. Šie reiškiniai išaugino pirmąją lietuvių inteligentų kartą, tapusią Lietuvių tautinio atgimimo varikliu atvedusiu Lietuvą į nepriklausomybę.
Seinų vyskupijoje, kuriai priklausė Marijampolės parapija, vyskupo Valančiaus pėdomis sekė kunigas Martynas Sederavičius. Jis su bendraminčiai parengė ir išleido keletą religinio didaktinio turinio knygelių Jo organizacija veikė 1873-1904 metais, tačiau kunigas Sederavičius buvo itin konservatyvus ir nepripažino grynai pasaulietinio turinio spaudos.

Pirmaisiais dešimtmečiais buvo leidžiama daugiausiai religinio turinio literatūra. Taip pat nemenką dalį draudžiamos spaudos sudarė lietuviški elementoriai. Daraktorių ir slaptų mokyklėlių dėka išaugo skaitančių bei rašančių lietuviškai skaičius. Lietuvos kaimuose ir miestuose vis labiau augo pasaulietinės literatūros poreikis. 1883 m. pasirodžiusi „Aušra“, vėliau „Varpas“, „Ūkininkas“ bei kiti periodiniai leidiniai ir jų priedai – kalendoriai, sulaukė didelio populiarumo tarp apsiskaičiusių draudžiamos spaudos skaitytojų.

Suvalkija ir jos centras Marijampolė dėl artimos kaimynystės su Rytprūsiais tapo svarbiu knygnešystės centru, kurio reikšmė ypač išaugo įpusėjus spaudos draudimo laikotarpiui. Dėl carinės valdžios „neapsižiūrėjimo“, Marijampolės gimnazija įkurta kaip nutautinimo įrankis, netikėtai tapo svarbiu veiksniu Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimo istorijoje. Stulbina tai, kad dėl to „kaltas“ vienas žmogus – lietuvių ir lotynų kalbų mokytojas Petras Kriaučiūnas gimnazijoje dirbęs 1881–1888 m. Per šiuos aštuonerius pedagoginio darbo metus išugdė ištisą kartą susipratusių ir veiklių lietuvių, įsiliejusių į lietuvybės žadinimo ir tautinio atgimimo darbą. Amžininkai teigia, kad Petrui Kriaučiūnui apsigyvenus Marijampolėje, jau po trejų metų lietuviškai kalbančius galėjai išgirsti ne tik sodiečius, bet ir lietuvių inteligentus, iki tol kalbėjusius tik lenkiškai ar rusiškai.

Paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį susibūrė didžiausios ir svarbiausios knygnešių draugijos. „Sietyno“ (1894-1897) ir „Artojų“ (1901-1905) veikė Marijampolės apskrityje. Įdomu tai, kad šias draugijas steigė Marijampolės gimnaziją baigę Suvalkijos ūkininkų vaikai: Vincas Šlekys, Jonas Čėsna, Petras Matulaitis, Juozas Akelaitis, Antanas Rucevičius ir kt. Draugijos neapsiribojo tik knygų platinimu. Steigė knygynėlius, rinko lėšas, užrašinėjo tautosaką, organizavo slaptus lietuviškus vakarus, vaidinimus. Tuo metu Suvalkijoje paplito dar viena protesto prieš carinės Rusijos imperijos nutautinimo politiką forma – atsišaukimai. Svarbiausia jų tema buvo reikalavimas panaikinti spaudos draudimą, leisti vartoti lietuvių kalbą viešajame gyvenime, steigti lietuviškas mokyklas, siekti, kad Rusijos imperijos teisiniuose aktuose būtų įteisintos to meto Vakarų Europoje pripažintos žmogaus teisės. Augant lietuvių tautiniam judėjimui, vis dažniau lietuviškoje spaudoje bei carui teikiamuose raštuose dėl spaudos draudimo panaikinimo, nuskambėdavo politiniai reikalavimai.
Carinė valdžia buvo priversta pasiduoti nes spaudos draudimas sukėlė priešingą efektą nei tikėtasi. 1904 m. gegužės 7 dieną caras Nikolajus II patvirtino ministrų komiteto sprendimą panaikinti visus nutarimus dėl lietuvių ir žemaičių rašto lotyniškais rašmenimis draudimo. Tais pačiais metais birželio mėnesį Sankt Peterburge ir Kaune išėjo pirmieji legalūs lietuviški leidiniai, o metų pabaigoje – pirmieji laikraščiai: „Lietuvių laikraštis“ Sankt Peterburge ir „Vilniaus žinios“ Vilniuje.

Paroda bibliotekoje veiks nuo 2024 m. kovo 15 iki 2024 m. gegužės 12 d.