Laikai, kuriais dabar gyvename, tenka pripažinti, yra netikėta ir neįprasta, tačiau žvelgiant į istoriją – ne to dar būta ir ne per tokius dalykus pereita…
Šiuos žodžius man įkūnija paveikslas ir jo istorija, kuris įstrigo atmintyje, kai lankiausi Berlyne, vienoje iš įsimintiniausių miesto simbolių – Kaizerio Vilhelmo atminimo bažnyčioje. Bažnyčia labai nukentėjo Berlyno bombardavimo metu, išliko tik bažnyčios bokštas, kurį buvo galvojama nugriauti, tačiau po įvairių protestų jis visgi išliko. Bažnyčios viršuje žiojėjanti aštriabriaunė skylė berlyniečiams primena „prakiurusį dantį“. Vietoje griuvėsių buvo pastatyta nauja moderni Eigono Eiermono nupiešta bažnyčia. Ji yra kubo pavidalo iš stiklo plytų. Vakaro šviesoje švytinti ryškiai mėlyna spalva suteikia ramybės pojūtį.
Šioje memorialinėje Kaizerio Vilhelmo atminimo bažnyčioje ir kabo paveikslas – „Stalingrado Madona“. Žiūrint į šį paveikslą ir skaitant jo istoriją negalėjau sulaikyti ašarų… Šį nepaprastai jausmingą Dievo Motinos ir Kūdikėlio Jėzaus paveikslą, kurį dabar žino visas pasaulis, 1942 m. beveik sugriauto Stalingrado bunkeryje šventų Kalėdų proga, kitoje rusiško žemėlapio pusėje, anglimi nupiešė 36-erių metų vokiečių šešioliktojoje tankų divizijoje dirbęs gydytojas, evangelikų teologas, dailininkas mėgėjas KURTAS ROIBERIS.
Paveikslo šonuose užrašyti prasmingi žodžiai: (vok.)
„ŠVIESA. – GYVENIMAS. – MEILĖ.“
Šis paveikslas simbolizavo amžinąjį saugumą ir motiniškąją globą, kurio labiausiai trūko pragariškoje nevilties, skausmo ir mirties apsuptyje esantiems vokiečių kariams. Vienu paskutinių lėktuvų reisų paveikslas „Stalingrado Madona“ buvo nuskraidintas į fronto užnugarį ir pasiekė Vokietiją. Pats KURTAS ROIBERIS neišgyveno ir 1944 m. mirė Rusijos karo belaisvių stovykloje.
Šiandien paveikslas kabo BERLYNO memorialinėje KAIZERIO VILHELMO protestantų bažnyčioje.
Po šios viešnagės iš Berlyno aš pati dažnai susimąstydavau apie tai ko man trūksta ir kas mane padarytų laimingą? Pažvelgus į savo širdį pamatau, kad viską jau turiu, kad švęsčiau gyvenimą ir džiaugčiausi kiekviena diena: savo darbą, savo knygas, savo artimus žmones…
„Dažnai galvoju, kiek ir ko man priklauso, retai pagalvoju, kad viskas, ką turiu, ir yra dovana.“
Benas Lyris
