„Tas gilus prisirišimas prie savo žemės ir žmonių, savo tautos, Dievo įkvėptas, bendras yra visai žmonijai, nes kiekvienas neištvirkęs dar žemais pajautimais žmogus, kad ir menkesnė būtų jo tėvynė, nepapuošta nei prigimties grožybėmis, nei turtais, myli tą tėvynę labiau už kitas šalis.“

autografas1

Pristatome parodą, skirtą žymiam Sūduvos tautinio atgimimo žadintojui, pedagogui, kalbininkui Petrui Kriaučiūnui.

Tai ne pirmas bibliotekos darbuotojų projektas, kurio pagalba siekiama supažindinti visuomenę su Petro Kriaučiūno raštais, rankraščiais, literatūra apie jį. 2000 m. Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka išleido kraštotyrininkės, bibliografės Dalios Giniuvienės parengtą bibliografinę rodyklę „Petras Kriaučiūnas“. 2004 m. Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje, Informacijos skyriuje, atidaryta pastoviai veikianti ekspozicija „Petras Kriaučiūnas – lietuvių tautinio atgimimo pradininkas Sūduvoje“.

Šios parodos tikslas, pasitelkiant skaitmenines nūdienos galimybes, supažindinti visuomenę su įvairiapuse P. Kriaučiūno asmenybe, rankraštiniu, kūrybiniu palikimu, unikalia medžiaga, saugoma Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje bei kitose Lietuvos atminties institucijose.

Nuoširdžiai dėkojame Kauno apskrities viešosios bibliotekos Informacinių paslaugų skyriaus Kaunistikos grupės vyriausiajai bibliografei Daliai Giniuvienei už konsultacijas, rengiant šią parodą, mokytojai Genovaitei Jarumbavičiūtei ir gydytojai Aldonai Orintaitei-Vosylienei – už išsaugotas ir bibliotekai padovanotas knygas iš asmeninės P.Kriaučiūno bibliotekos, taip pat prof. Stanislovui Sajauskui ir Marijai Sirutytei-Kuprienei, leidusiems naudotis fotografijas iš asmeninių archyvų.

Parodoje naudojami sutrumpinimai:
Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Krašto fondas (MPKVB KF)
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Mokslinė biblioteka (LLTI MB)
Kauno apskrities viešoji biblioteka (KAVB)
Vilniaus universiteto biblioteka (VUB)
Stanislovo Sajausko asmeninis archyvas (S.S.)
Marijos Sirutytės–Kuprienės asmeninis archyvas (M.S.-K.)

Parodą parengė vyresnioji bibliografė Loreta Skinkienė
Redagavo vyresnioji bibliografė Neringa Bebravičiūtė
Internete publikavo Informacijos skyriaus vedėjas Vaidas Baranauskas
Naujame tinklalapyje publikavo informacinių sistemų inžinierius Povilas Mikulionis

Petras Kriaučiūnas gimė 1850 m. rugsėjo 16 d. Papečkių k., Kaupiškio vlsč., Vilkaviškio raj., pasiturinčių, apsišvietusių ūkininkų Kazimiero ir Magdalenos Kriaučiūnų šeimoje.  Be vyriausiojo Petro šeimoje užaugo dar septyni vaikai: keturi sūnūs (Jonas, Juozas, Vincas, Kazys) ir trys dukros (Ona, Barbora, Elžbieta). Kazimieras Kriaučiūnas mokėjo rusų, lenkų ir vokiečių kalbas, ėjo lovininko (valsčiaus teismo tarėjo, seniūno) pareigas. Motina – Magdalena Pauliukonytė- Kriaučiūnienė temokėjo lietuviškai skaityti, bet pasižymėjo gera atmintimi ir sugebėjimu tiksliai atpasakoti perskaitytą testą. Prie judraus vieškelio (Vištytis-Kybartai) įsikūrusi svetinga Kriaučiūnų sodyba buvo visų mylima vieta, kur priimtas buvo ir turtingas, ir vargšas.

Mokslus Petras Kriaučiūnas pradėjo Vištyčio pradžios mokykloje, vėliau Pajevonyje pas mokytoją Bučinauską buvo rengiamas į gimnaziją. 1864 m.  Petras Kriaučiūnas įstoja į Marijampolės apskrities keturklasę mokyklą, kuri 1867 m. pertvarkyta į gimnaziją. To meto Marijampolė buvo smarkiai sulenkėjusi, gimnazijoje mokoma lenkų, nuo 1866 m. rusų kalba. Paaugliui, patekusiam į šią terpę, buvo labai lengva prarasti savo tautinį identitetą. Keturiolikmetis P. Kriaučiūnas parodė retą jo amžiui sąmoningumą ir dvasinę brandą, jis sugebėjo atsispirti kitataučių įtakai ir nešti Lietuvišką žodį į viešumą. Gimnazijoje jis puikiai mokosi, uoliai lanko lietuvių kalbos pamokas, domisi Lietuvos istorija. Mokytojui Plevinskiui pasityčiojus iš lietuvių kalbos, išverčia ir, gimnazijos vadovybei leidus, mokslų metų baigiamojo akto metu perskaito lietuviškai J. Kochanovskio eiles, o publikai paprašius, dar ir Krylovo pasakėčią. Nuo to laiko Kriaučiūnui prilipo „litvomano“ pravardė.

Baigęs gimnaziją, Petras Kriaučiūnas pasirenka dvasininko kelią, kuris, jo manymu, suteikia daugiausiai galimybių dirbti Lietuvos ir jos žmonių labui. 1871 m. pradeda mokslus Seinų seminarijoje, kurioje susipratę lietuviai klierikai jau būrėsi bendrai veiklai. Seminarijoje jis ne tik puikiai mokėsi, vykdydamas griežtos kasdieninės regulos punktus, bet ir toliau užsiėmė savęs lavinimu, ėjo bibliotekininko padėjėjo pareigas. Seinų seminarijos bibliotekoje buvo galima aptikti retų ir ypač vertingų knygų, bet ir  jų jaunajam eruditui nepakanka, todėl siunčiasi knygas ir laikraščius iš Varšuvos. Jo skaitomų knygų sąraše greta teologinių veikalų įvairiomis kalbomis, kitų mokslų šakų vadovėliai ir monografijos. 1875-ieji, P. Kriaučiūnas baigia mokslus Seinuose ir svajoja apie studijas Petrapilio dvasinėje akademijoje. Seminarijos vadovybė, pastebėjusi „litvomanišką“ kandidato į Petrapilio akademijos stipendiją būdą, Kriaučiūno kandidatūrą atmeta ir pasiunčia lenką. Jaunasis klierikas savo tikslo neatsisako, akademijon bando patekti, gavęs Mogiliovo vyskupijos stipendiją.

Pagaliau tikslas pasiektas ir 1876 m. P. Kriaučiūnas pradeda studijas Petrapilio dvasinėje akademijoje. Šioje katalikų auštojoje mokykloje veikė dešimt katedrų (tarp kurių lenkų, lotynų ir graikų, rusų literatūros, hebrajų, prancūzų ir vokiečių kalbų), dirbo daug žymių to meto mokslininkų. Klierikai galėjo du kartus per savaitę lankyti muziejus, pasakojama, jog nemažai jų klausydavosi paskaitų Peterburgo universiteto auditorijose. Petrapilio akademijoje greitai susiburia Silvestro Gimžausko, Kazimiero Jauniaus ir Petro Kriaučiūno trijulė. Peterburge P.Kriaučiūnas įgijo puikų filologinį išsilavinimą, kuris pravertė sprendžiant grįžimo į Lietuvą problemą, mat kaip Mogiliovo vyskupijos stipendininkas jis privalėjo likti Rusijoje. Todėl 1880 m., išlaikęs baigiamuosius egzaminus ir gavęs Šv. Teologijos kandidato laipsnį, atsisako kunigystės ir sugrįžta į Lietuvą. Apsigyvenęs pas Keturvalakių kleboną dar bando įsirašyti į Seinų vyskupiją, bet…

Netekęs galimybės tapti kunigu ir žadinti Lietuvos žmonių dvasią iš sakyklos –  pasirenka mokytojo kelią. Metus mokosi Varšuvos universitete ir 1981 m. gauna lotynų kalbos gimnazijos mokytojo diplomą. Prisekęs ištikimybę „tikra¬jam viešpačiui Aleksandrui III“ ir pasižadėjęs nepriklausyti jokioms slaptoms draugijoms, 1881 m. lapkričio 3 d. paskiriamas Marijampolės gimnazijos mokytoju. Prasideda vaisingiausias Petro Kriaučiūno gyvenimo laikotarpis. Tai laikas, kada vienas žmogus, pasitelkęs į pagalbą savo žinias, charizmą, iškalbą, pedagoginį talentą, begalinę meilę Lietuvai, sugebėjo pakelti ir nuvesti paskui save šimtus.

Kriaučiūnas nemokėjo, o ir negalėjo sau leisti būti blogu pedagogu, jo tikslas – išugdyti kuo daugiau talentingų, darbščių, atsidavusių Lietuvai jaunų žmonių, Jis su didžiuliu atsidavimu dirba mokytojo darbą, dėsto lotynų, lietuvių, vokiečių ir graikų kalbas, taikydamas naujus, neįprastus, progresyvius mokymo metodus. Buvę jo kolegos ir mokiniai pasakoja apie vadovėlius, primargintus pastabų, eiliuotas lotynų klabos taisykles ir smuiko melodiją, padedančią įsiminti sudėtingus dalykus. Lietuvių kalbos pamokose atsisako lietuviams primestos kirilicos, naudoja tik  lotyniškus rašmenis, todėl klasėje lenta pasukta taip, kad pro įstiklintas duris pašalinė akis nepamatytų draudžiamų dalykų. Apeidamas draudimus, į pamokas nešasi iki spaudos draudimo leistas knygas. Lietuvių kalbos moko nuosekliai,  moksleivius ragina versti iš rusų kalbos, atostogų metu gimnazistus skatina užrašinėti tautosaką, o Kriaučiūnas-bibliotekininkas stengiasi lietuviams pakišti bent ką apie Lietuvą rusų ar lenkų kalba, o panaikinus spaudos draudimą, gimnazijos bibliotekoje įrengė lietuviškų knygų skyrių. Už gimnazijos sienų Kriaučiūnas kalbėdavo tik lietuviškai, o su gimnazijos mokiniais santykius palaikydavo ir tada, kai šie išeidavo į universitetą ar kunigų seminariją, ragindamas dirbti Lietuvai. Jo lietuvių kalbos pamokos (neprivalomos), labai populiarios ir gausiai lankomos, virsta Lietuvių istorijos, tautinio sąmoningumo ir patriotizmo ugdymo mokykla.

Atvykęs į Marijampolę, P.Kriaučiūnas apsigyvena Varšuvos viešbutyje, manydamas, jog judri vieša vieta nepatrauks žandarų dėmesio. Jo bute nuolat sukosi žmonės: gimnazistai, buvę mokslo draugai, Seinų seminarijos klierikai ir būsimieji mokytojai iš Veiverių seminarijos, sodiečiai ir miestelėnai. Vieni naudojosi jo turtinga asmenine biblioteka, kiti ieškodavo lietuviškos spaudos, treti tą spaudą atgabendavo, dar kiti ateidavo pasitarti, kaip susigrąžinti lietuvišką žodį ir išsivaduoti iš Rusijos imperijos jungo. Kriaučiūno įtaką juto visi. Pasirodžius „Aušrai“, Kriaučiūnas tampa karštu šio leidinio rėmėju: redaguoja rankraščius, šelpia pinigais, imasi platinimo darbo. Vėliau ir „Varpas“ Kriaučiūno asmenyje rado stiprią paramą. Pirmasis varpininkų susirinkimas įvyko 1888 m. birželio 29 d., P. Kriaučiūno bute, „Varšuvos“ viešbutyje.

Kriaučiūnui ir jo pasekėjams aktyviai veikiant, į gerąją pusę keitėsi padėtis Sūduvoje, Marijampolėje ir  gimnazijoje. Tokia veikla neliko nepastebėta gimnazijos vadovybės ir caro valdininkų. Pirmasis iš gimnazijos pašalinamas Petras Arminas, atsistatydina marijonas Jurgis Čėsna, vienas po kito gimnaziją palieka lietuviai – Andrius Botyrius, Juozas Jasulaitis, Vincas Staniškis, kurie, išguiti iš Lietuvos, į ją nesugrįžo. Nujautė, panašus likimas laukia ir jo.  P. Kriaučiūnas spaudžiamas atsistatydinti, galiausiai jam  paliekama 10 pamokų, su 250 rublių metine alga. 1887 m. rugsėjo 1d. Petras Kriaučiūnas, jo paties prašymu, atleistas iš gimnazijos mokytojų pareigų. Gyventi reikia, todėl įsidarbina Marijampolės teisėjo raštinėje, po pusmečio gauna Apygardos Teismo Suvažiavimo raštvedžio vietą ir 1889 m., paskiriamas teisėju į Plokščius. Tais pačiais metais veda Petro Armino našlę ir dešimtmečiui įsikuria Plokščiuose.

Nutremtas į Plokščius, P. Kriaučiūnas savo įtakos neprarado, atvirkščiai, Kriaučiūno vardas ir puiki filologo reputacija atkreipė užsienio mokslininkų dėmesį.  Svetinguose Kriaučiūnų namuose lankėsi visi neabejingi Lietuvos ir lietuvių kalbos likimui. Čia rinkdavosi varpininkai, užsukdavo buvę mokiniai, kolegos, draugai, universitetų studentai, kurį laiką gyveno Vincas Kudirka. Ypač pamėgo Plokščius garsiausi XIX a. pabaigos Europos lingvistai ir filologai, čia surasdavę autentiškos medžiagos savo tyrinėjimams, ir profesionalią pagalbą Kriaučiūno asmenyje. plokščiuose lankėsi rusų mokslininkai A. Aleksandrovas, E. Volteris, J. Boduenas de Kurtene, danas A. Benedictenas, suomiai J. Mikola ir A. Niemi, J. Mikolos žmona, rašytoja M. Talvio.

Sąžiningas, tautiškai nusiteikęs teisėjas neįtiko aplinkiniams dvarininkams ir caro valdininkams. Pasipila skundai, ir vėl P. Kriaučiūnas lieka be darbo, grįžta į Marijampolę ir imasi advokatūros. Laisvalaikį skiria mokslui, knygos ir filologija buvo P.Kriaučiūno gyvenimas. Jo, kaip mokslininko, autoritetas nekelia abejonių. 1897 spalio 24 d. Peterburge skaito referatą „Mitologinės ištraukos“  apie ugnį, vandenį ir vėles“. Daug dirba spaudos atgavimo klausimu, valdžios institucijas užverčia raštais, kuriuose gvildenamas spaudos klausimas, įrodinėjama  skriauda, padaryta lietuvių tautai. 1900 m. Peterburgo kalbininkų draugijoje skaito parnešimą lietuviško raidyno tema. Varšuvos apygardos mokslo globėjui Lyginui pateikia keliolikos puslapių solidžiais argumentais ir įrodymais pagrįstą memorandumą dėl spaudos lietuviškais rašmenimis sugrąžinimo.

1904-ieji, pagaliau realybe tampa didžiausia Petro Kriaučiūno svajonė – atgauta lietuvių spauda lotyniškais rašmenimis. Imperijoje neramu: 1905-ųjų metų revoliucija, Japonų karas, tautiniai judėjimai. Visuomenės raginamas, P.Kriaučiūnas paduoda prašymą ir nuo 1906 m. rugsėjo 15 d. pradeda eiti gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo pareigas, papildomai dėstydamas lotynų kalbą, teisės mokslus ir rūpindamasis biblioteka. Dar dėsto lietuvių kalbą „Žiburio“ mergaičių progimnazijoje ir Breverniūtės mergaičių gimnazijoje. Kriaučiūnas vėl mokytojas, vėl apsuptas mokinių. 1909 m. išleidžia Lotynų sintaksės vadovėlį. Prasidėjus karui ir  vokiečiams artėjant prie Marijampolės, P. Kriaučiūnas traukiasi į Vilnių, apsigyvena Lietuvos mokslo draugijos patalpose, rūpinasi lietuvių kalbos programos išplėtimo gimnazijose reikalais. 1915 m. rugpjūčio mėnesį kartu su gimnazija pasitraukia į Jaroslavlį, rūpinasi lietuvių kalbos dėstymo gimnazijoje reikalais, šelpia lietuvių pabėgėlius. 1915 m. žiemą Kriaučiūnas pasiligoja, ligos eigą pagreitina seni negalavimai, amžius, sunkios gyvenimo sąlygos ir Tėvynės ilgesys. Mirė Petras Kriaučiūnas 1916 m. sausio 20 d. Jaroslavlyje (Rusija), laidoti susirinko kone visa lietuvių kolonija ir visi Marijampolės gimnazijos mokiniai su mokytojais. Pagrindinis Petras Kriaučiūnas gyvenimo tikslas buvo dirbti Lietuvoje ir Lietuvai. Jis savo asmeniniu darbu ir įtaigiu žodžiu uždegė patriotizmo ugnį Marijampolėje, paskleidė ją Sūduvoje, išugdė apie 80 žymių žmonių. Tačiau atsigulti amžinam poilsiui į gimtąją žemę neteko, jo kapas neišliko naikinant senąsias Jroslavlio kapines.

Knygos iš asmeninės bibliotekos

Pristatome Petro Kriaučiūnui priklausiusių knygų kolekciją, saugomą mūsų bibliotekos Krašto fonde. 1990 m. buvusi marijampolietė gydytoja Aldona Orintaitė-Vosylienė, tarpininkaujant kraštotyrininkei Genovaitei Jarumbavičiūtei, padovanojo bibliotekai Augusto Schleicherio „Indogermanų kalbų lyginamosios gramatikos apybraižos“ 2-ąją dalį, išleistą 1862 m. Veimare. Knygos priešlapyje – iškilaus mokytojo, tautinio atgimimo žadintojo Petro Kriaučiūno autografas, priešlapiuose ir paraštėse gausu jo ranka rašytų pastabų. Šioje knygoje akademikas Algirdas Sabaliauskas aptiko žymaus kalbininko Jan Baudouin de Courtenay (Jano Bodueno de Kurtenė) autografą.

2000 m. Aldona Orintaitė-Vosylienė padovanojo bibliotekai dar šešiasdešimt septynias knygas, išleistas 1766–1946 m. Iš visų dovanotų  knygų gal tik 30-45 galėjo priklausyti P.Kriaučiūnui. Didžiausia vertybė – knygos, kuriose palikti įrašai, atlikti ta pačia ranka kaip ir prieš 10 metų dovanotoje. Tai Augusto Schleicherio „Indogermanų kalbų lyginamosios gramatikos apybraiţos“ 1-oji dalis, išleista 1861 m. Veimare, A. Vaničeko „Etymologisches Worterbuch der lateininischen Sprache“ (1881 m., Leipzigas), K. Kopino „Beitrag zur Entwickelnung und Würdigung der Ideen über die Grundbedeutungen der griechischen Modi“, išleista 1877 m. Weimare ir kitos. Knygoje „Полный русско-немьецкий словаръ“ (leidimo vieta ir metai nenustatyti) yra slaviškais rašmenimis parašyti inicialai P. K. (čia būta visos pavardės, tačiau lapo dalis nuplėšta). Vartant 1880 m. Varšuvoje išleistą G. F. Hentzbergo „Historya powszechna illustrowana“, aptiktas Suvalkijos poeto, vertėjo, aušrininko ir mokytojo Petro Armino-Trupinėlio autografas, datuotas 1882-aisiais.

Labai įdomi šių senų ir retų knygų suradimo istorija. Prasidėjus karui (1941 m.), Kotryna Orintienė su dukra Aldona persikėlė į Marijampolės savivaldybės joms skirtą namą Laisvės gatvėje, šalia žydų elektrinės. Traukiantis vokiečiams, ši elektrinė buvo padegta, sudegė ir greta stovėjęs Orintų moterų namas. Kad būtų arčiau atstatomo namelio Sodo gatvėje, jos persikėlė į gretimą ištuštėjusį namą Sodo ir P. Armino gatvių kampe. Viename pirmojo aukšto kambarių stovėjo etažerė, daugybė knygų buvo išmėtyta po visą kambarį. Manoma, jog jas paliko ten gyvenęs kažkoks mokytojas. Knygas moterys surinko, išsaugojo ir prabėgus dešimtmečiams sugrąžino gimtajam miestui. Tai buvo knygos, kurias savo rankose laikė, kurias tausojo ir puoselėjo, su kuriomis daug ir kruopščiai dirbo Sūduvos krašto patriarchas Petras Kriaučiūnas.

Peržiūrėti kolekcijos sąrašą PDF formatu.

Dalintis:
Share on facebook
Share on twitter
Share on google