Permainų metai

1940 m. Lietuvos Respublikai praradus nepriklausomybę, sovietų valdžiai bibliotekos tapo komunistinės ideologijos šaukliais. Kultūrinė ir švietėjiška viešosios bibliotekos funkcijos tampa antraplanėmis, o bibliotekos dokumentų fondai, darbo formos ir turinys, personalo politika formuojami laikantis komunistų partijos suvažiavimuose ir plenumuose suformuotų tezių. 1941 m. birželio 21 d. biblioteka buvo subombarduota ir sudegė, vėl atkurta tik 1942 m. balandžio mėn. 1942 m. bibliotekos fonduose buvo 2867 knygos, o po karo beliko tik 795 knygos. 1943 m. bibliotekoje buvo užregistruota 668 skaitytojai, iš jų – 546 vyrai, jiems išduota 429 leidiniai. Vokiečių kariuomenei traukiantis, biblioteka buvo uždaryta.

Pokario metais biblioteka atvėrė duris Marijampolės centre, Gedimino g. 7 name, II aukšte. 1945 m. bibliotekoje skaitė 217 skaitytojų, jiems buvo išduota daugiau kaip 8000 leidinių. Bibliotekos fonduose tuo metu buvo daugiau kaip 3000 leidinių. Į biblioteką pateko beglobės kitų Marijampolės bibliotekų ir privačių asmenų knygos (A. Bulotos ir kitų), tačiau pradedami gauti ir nauji leidiniai, prenumeruojami žurnalai ir laikraščiai („Pionierius“, „Komjaunimo tiesa“, „Naujasis kelias“, „Literatūra ir menas“, „Komunistas“ ir pan.). Bibliotekoje dirbo 3 darbuotojai, biblioteka turėjo saugyklą, 1946 m. įrengta skaitykla, pradėta naudotis tarpbibliotekiniu abonementu.

Komunistų partijos suvažiavimų, TSKP CK plenumų ir nutarimų nurodytos darbo kryptys, GLAVLIT–o cenzorių (Vyriausioji literatūros ir leidybos reikalų valdyba) raštai ir draudimai formavo Lietuvos viešųjų bibliotekų fondų komplektavimo ir naudojimo tvarką bei visą bibliotekų darbą. Biblioteka tampa ideologine įstaiga, o „tarybinis bibliotekininkas – atsakingas socialistinės statybos dalyvis“³. Šeštajame dešimtmetyje bibliotekoms iškeliamas uždavinys – pasiekti, kad per 2-3 metus kiekvienam šalies piliečiui būtų prieinamos bibliotekos. Siekiant suteikti galimybę visiems piliečiams skaityti bibliotekose, plečiamas bibliotekų tinklas, ugdomas visuomenės poreikis nuolat bendrauti su knyga. 1953 m. Marijampolės (tuometinio Kapsuko) rajone veikė 18 kilnojamųjų ir 12 apylinkių bibliotekų. Pradedamas formuoti masinių bibliotekų tinklas: uždaromi klubai – skaityklos, kilnojamosios bibliotekėlės iki šiol buvusios kiekviename Marijampolės kolūkyje ir vietoje jų steigiamos masinės kaimo bibliotekos. Per šį laikotarpį išsiplečia Marijampolės rajono valdos – prijungiami Kalvarijos ir Kazlų Rūdos rajonai. Marijampolės biblioteka tampa rajonine ir pradeda teikti metodinę pagalbą – konsultacijas ir mokymus kaimo masinėms bibliotekoms, organizuoti socialistinį lenktyniavimą.